Žymių politikų atžalos kartais, regis, pamiršta, jog tokius žmones žurnalistai laiko taikiklyje. Kad neišprovokuotum „šūvio”, privalai elgtis ypač atsargiai. Spauda nerašo apie prezidentų ir premjerų vaikus, kol jų gyvenime neįvyksta kas nors ypatinga ir skandalinga.
Demokratinėse valstybėse politikų vaikų nebaudžiamumą riboja žiniasklaida. Įtakingi tėvai gali išgelbėti savo vaikučius nebent nuo kaltinimų rūkius „žolę” ar gėrus alkoholį (kai dar nėra 21-erių), bet tik ne nuo baudžiamųjų bylų.
Omrio Šarono afera
2006 m. vasarį Tel Avivo teismas 300 tūkstančių šekelių (67 tūkst. dol.) bauda bei devyniais mėnesiais nelaisvės nubaudė Omrį Šaroną, vyresnįjį Arielio Šarono sūnų. Tuo metu jo tėvas Izraelio premjeras jau buvo komos būsenos, tad nuosprendžio vykdymą buvo nutarta atidėti iki rugpjūčio 31 dienos.
42 metų Omris buvo nuteistas už partijų įstatymo pažeidimą ir dokumentų falsifikavimą. Žodžiu, už sukčiavimą.
Omris, pagal išsilavinimą juristas ir artimiausias tėvo patarėjas, kaltintojų duomenimis, 1999-2000 m. iš keleto komercinių struktūrų Izraelyje ir užsienio šalyse gavo 1,5 mln. dolerių. Pinigai buvo investuoti į agitacinę Arielio Šarono kampaniją (sūnus vadovavo priešrinkiminiam štabui), kuris balotiravosi į „Likud” partijos lyderius. Izraelyje, kaip parlamentinėje respublikoje, šis postas turi strateginę reikšmę: partijos galva, išsikovojusi daugumą knesete, iš karto tampa premjeru.
Finansavimo mastai, numatyti partijų įstatyme, buvo peržengti. Sumos buvo pervedamos per fiktyvią firmą „Annex” apeinant oficialią sąskaitą. Dar blogiau – Omris palenkė štabo buhalterius, kad šie suklastotų ataskaitas. Jose „Likudo” išlaidos buvo sumažintos dešimtis kartų. Šią dokumentaciją Omris duodavo pasirašyti tėvui.
Teismas pateikė jam kaltinimus pagal 9 Baudžiamojo kodekso punktus, tarp jų – dėl melagingų parodymų, sukčiavimo, piktnaudžiavimo pasitikėjimu. Savo kaltės jaunasis Šaronas neneigė. Tačiau laiške kseneto pirmininkui finansinius apribojimus pavadino „absurdiškais, visiškai ignoruojančiais realybę”.
Izraelio politikai neoficialiai pripažįsta, kad rinkimų įstatymą pažeidžia daugelis, tačiau pakliuvo būtent Omris Šaronas. Žodžiu, nepasisekė. Tačiau Omris, kaip pripažinto šalies lyderio, jos simbolio ir vėliavos, sūnus, rizikavo labiau nei kas nors kitas, beje, ne tik savo, bet ir tėvo karjera.
Džena ir Barbara Buš, stikliuko išgerti
Garsiausios Amerikos dvynės seserys Džena ir Barbara Buš, būdamos nepilnametės, išgarsėjo ištisa serija skandalų dėl alkoholio vartojimo. 2001 metų balandį Džena buvo areštuota „nusikaltimo” vietoje – gerianti alkoholinį kokteilį naktiniame Ostino bare Teksaso valstijoje. Prezidento dukrai buvo pritaikytas įstatymas, 1997 m. pasirašytas paties Džordžo Bušo, tuomet Teksaso gubernatoriaus. Pagal šį įstatymą asmenys, neturintys 21 metų ir pastebėti vartojant alkoholį, baudžiami 500 dolerių bauda, visuomenei naudingais darbais bei privalomomis paskatomis apie alkoholio žalą.
Dženą, Teksaso universiteto studentę, nubaudė kaip pridera, tačiau ji iš to nepasimokė. Po mėnesio kartu su Barbara, Jeilio universiteto studente, ji ir vėl buvo areštuota – kitame Ostino restorane. Liudytojo žodžiais, užsisakiusi kokteilį „Margarita”, Džena pateikė svetimą vairuotojo pažymėjimą. Įtaręs klastą, barmenas iškvietė policiją. Abiem Bušo dukterims vėl teko išklausyti nuobodžias paskaitas ir sumokėti 100 dolerių baudą.
Kai merginoms pagaliau sukako 21-eri, į jas per laikraštį „The Los Angeles Times” kreipėsi Ronaldo Reigano duktė Peti Devis: „Jūs – nejudantis taikinys, ir nėra tokio jungiklio, kuris galėtų išjungti į jus nukreiptą prožektorių, kol nebus išrinktas naujas prezidentas”.
Beje, visuomeniniais darbais tris kartus buvo nubaustas Albertas Goras trečiasis, buvusio viceprezidento sūnus – dar vienas sunkus „auksinis” vaikas. 2000 metais Šiaurės Karolinos valstijų policija jį suėmė už greičio viršijimą (180 km/h). 2002 metais jis pateko į nuovadą dėl automobilio vairavimo išgėrus. O 2003 m. pas jį buvo rasta marihuanos.
Markas Tečeris, sniego pardavėjas
52 metų verslininkas Markas Tečeris, buvusios Didžiosios Britanijos premjerės Margaret Tečer sūnus, 2005 metų sausį prisipažino prisidėjęs prie bandymo įvykdyti perversmą Pusiaujo Gvinėjoje. Keiptauno teismas (Pietų Afrikos Respublika) skyrė jam 500 tūkst. dolerių baudą ir 4 metus kalėjimo lygtinai.
PAR generalinės prokuratūros duomenimis, 2004 m. kovą Geležinės Ledi sūnus bei jo draugas buvęs britų spec. būrio karininkas Saimonas Manas pasamdė 64 samdomus smogikus užsieniečius, sumokėję jiems 200 tūkstančių svarų sterlingų, ir bandė įvežti juos į Pusiaujo Gvinėją. Sąmokslas buvo demaskuotas, kai smogikai su stambia ginklų partija buvo sulaikyti išlipę iš boingo, atskridusio iš PAR, Hararėje, Zimbabvės sostinėje, oro uoste.
Markas buvo suimtas 2004 metų rugpjūčio 25 d. savo namuose Keiptaune. Tyrimas parodė, kad už jo pinigus maištininkai nusipirko karinį sraigtasparnį „Mi-26”, su kuriuo ketino užgrobti prezidento rūmus.
Mainais į nuoširdų prisipažinimą teismas apkaltino Marką tik pažeidus įstatymą dėl samdymo. Sklinda gandai, kad be mamytės įsikišimo čia neapsieita.
Kuo gi taip patraukė klestintį (turtas – apie 100 mln. dol.) misterį Tečerį mažutė Afrikos respublika su puse milijono gyventojų? 1996 m. ten buvo atrastos didžiulės naftos gavybos vietovės. Sėkmės atveju sąmokslininkai tikėjosi gauti savąją dalį.
Marką pažįstančių žmonių liudijimu, dėl pinigų jis pasiryžęs bet kam. „Jis gali parduoti sniegą eskimams, o smėlį – arabams”, – apie sūnų yra sakiusi pati Margaret Tečer. Markas ne kartą buvo kaltinamas tuo, kad versle naudojasi savo įtakingos motinos vardu.
Baronienė visa širdimi mylėjo sūnų. Jos proteguojamas jis įkūrė konsultavimo firmą „Monteagle Marketing” ir praturtėjo imdamas procentus nuo ne visada švarių sandorių.
Visuomenės nuomonė privertė Marką išvykti iš Anglijos. JAV jis susipažino su teksasiečio milijonieriaus dukra Diana Berghof ir jiedu susituokė. Vėliau išsikraustė į PAR.
Tiesa, Markas turi seserį dvynę Kerol – rimtą žurnalistę, televizijos komentatorę, knygos „Už sienos”, kurioje aprašomi sudėtingi santykiai su motina, autorę. „Ji viską darė taip, – prisimena Kerol apie Margaret, – lyg nuolat bėgtų sprinto distanciją su tikslu pasiekti savo kanceliariją. Šeimos problemos ne itin ją domino. Ji buvo šalta motina.”
Andrejus Juščenka, dievo sūnus
Ukrainos prezidento Viktoro Juščenkos sūnus Tarptautinių santykių instituto trečiakursis Andrejus – turbūt labiausiai aptarinėjamas žmogus savo šalyje. Ukrainoje daugiau niekas nevažinėja BMW M6 (bazinis modelis – 133 tūkst. eurų) ir turbūt daugiau niekas neturi mobiliojo telefono „Virtu” su platininiu korpusu (43,5 tūkst. aurų). Ukrainiečiai jį pravardžiuoja „dievo sūnumi”. Kalbama, kad savo mėgstamame klube „Dekadans” jis užsisako šampano „Kristal”, kurio butelis kainuoja apie tūkstantį dolerių. Taip pat kalbama, kad atostogaudamas Turkijoje jaunasis Juščenka už parą viešbutyje mokėjo 2,5 tūkst. dolerių, o kai ateidavo su draugų kompanija į restoraną, kiti klientai į jį nebūdavo įleidžiami. Laikraščiai rašo, kad jis gyvena Kijevo centre esančiame 150 kv. m bute, kuriame vienas kv. m kainuoja 5 tūkst. dol.
Ukrainos prezidentas yra pareiškęs, kad jo sūnus gyvena už savas pajamas, o automobilį ir telefoną jam padovanoję draugai. Jaunuolis turi įsigijęs autorines teises į prekinius ženklus, kurie buvo naudojami „oranžinės revoliucijos” metu. Ekspertų vertinimu, pajamos iš šios simbolikos gali siekti apie 100 mln. dol.
Žanas Kristofas Miteranas, piktybinis mokesčių nemokėtojas
2004 metų pabaigoje Paryžiaus teismas 30 mėnesių nelaisvės lygtinai nuteisė Žaną Kristofą Miteraną, vyresnįjį (dabar jam 58 metai) velionio Fransua Miterano sūnų. Jį pripažino kaltu dėl to, kad 1998-1999 m. „pamiršo” sumokėti į valstybės iždą 632 tūkstančius eurų nuo pajamų, gautų komisinių pavidalu iš verslininko Pjero Falkono.
Pastarasis teikė ginklus į Angolą, o Žanas Kristofas konsultavo jį naudodamasis savo senomis pažintimis, mat 1980-1990 m. jis dirbo pas tėvą prezidentą pagrindiniu patarėju Afrikos klausimais. Tuomet Miteranui antrajam tekdavo dažnai lankytis Juodajame kontinente, kuriame jis užsitarnavo pravardę Papamadi (prancūziškai – „tėtis man sakė”).
Už paslaugas Falkonas savo konsultantui sumokėjo 1,2 mln. eurų. Žanas Kristofas pinigus investavo į žvejų firmą Mauritanijoje nesumokėjęs mokesčių savo gimtajai šaliai. Teisme Papamadis bandė įrodyti, jog tuo metu gyveno Mauritanijoje, kur ir mokėjo mokesčius. Tačiau pagal kaltinimo dokumentus, 1998 m. šioje šalyje Žanas Kristoferis praleido 53 dienas, o 1999 m. – 32. Kitą laiką gyveno Prancūzijoje.
Hanibalas Kadafis, neliečiamasis
Vakarų politikos lyderių „vaikučių” išdykavimai nublanksta prieš Afrikos ir Artimųjų Rytų „auksinukų” elgesį. Absoliutus lyderis šioje srityje – Libijos prezidento sūnus Muamara Kadafis Hanibalas (tikrasis vardas – Mutasimas Bilalis). Tėtis į jo „išdaigas” žiūri atlaidžiai.
Tėvynėje Hanibalas apsilanko retai, o atvykęs būna tyliai. Bet Europoje duoda valią savo afrikietiškoms aistroms. 2004 m. ilsėdamasis Sardinijoje girtas sūnelis nesuvaldė prabangios jachtos ir įsirėžė į krantinę. Po kelių dienų Romoje užpuolė policininką, kuris drįso pasakyti jam pastabą. Hanibalas daužė jį gesintuvu.
Tai pačiais metais Paryžiuje, Eliziejaus Laukuose, jaunasis Kadafis visiškai girtas vairavo savąjį „Porsche-911” priešpriešine eismo juosta daugiau nei 100 km/h. Jis pervažiavo keletą sankryžų degant raudonam šviesoforo signalui ir traumavo vieną pėsčiąjį. Kai policininkai sustabdė automobilį, iš jo iššokę asmens sargybiniai ėmė juos mušti. Anot spaudos, nuo kalėjimo Hanibalą išgelbėjo tik „diplomatinis neliečiamumas”.
2005 m. vasarį Libijos revoliucijos lyderio sūnus pasižymėjo dviejuose Paryžiaus viešbučiuose. „InterContinental”, grasindamas pistoletu, jis mušė nėščią savo draugę Aliną Skaf, kuri nenorėjo įleisti jo į numerį. O „Royal Monceau” sugadino baldus. „Tas vaikis – tikras psichas. Jis mano, kad gali daryti viską, kas jam šaus į galvą”, – sakė vienas policininkas.
Vėliau paaiškėjo, jog Hanibalas – joks diplomatas ir imuniteto neturi. „Kodėl jo nesuėmė?” – piktinosi žurnalistai ir prisiminė prezidentą Žaką Širaką, žadėjusį Libijai pagalbą įgyvendinant atominę programą. Paryžius, matyt, nusprendė negadinti santykių su vyresniuoju Kadafiu, kad iš savo atomininkų neatimtų pelningo kontrakto. Tačiau byla dėl Alinos Skaf sumušimo vis dėlto buvo perduota teismui ir šis nuteisė Hanibalą keturiems mėnesiams nelaisvės lygtinai bei 628 dol. bauda.