Vos ne kasdien girdime: vėl kažkas grasina valstybei Strasbūru. Policininkai – jeigu teismas nepatenkins jų reikalavimo grąžinti neišmokėto atlyginimo, kreipsis į Žmogaus Teisių Teismą Strasbūre… Dažnas pilietis irgi nepraleis šios progos. Strasbūrui skundžiasi net buvę aukščiausi valstybės pareigūnai, nemažai pasidarbavę, kad smuktų valstybės prestižas. Skundžiasi ir ekspremjerai, ir šunų laikytojai.
Anksčiau valdžios pareigūnus gąsdinome Maskva. Teisinomės, jog esame okupuoti, valdomi marionečių, kurių šeimininkai – ten, Rytuose. Tačiau dabar mūsų valstybė nepriklausoma – teisiškai esame savo šalies šeimininkai.
Tikra bėda, kai tarp krašto vadovų atsiranda asmenų, nesuvokiančių, kad savo veiksmais diskredituoja valstybę. Kuo atsakingesnį postą žmogus turi, tuo didesnę atsakomybę privalėtų jausti dėl Lietuvos įvaizdžio.
Seimas ir Konstitucinis Teismas už tai, jog sulaužė priesaiką, nušalino prezidentą. Šis skundžia savo šalį, esą joje nėra tvarkos. Kaip pamenate, vienas premjeras buvo įsipainiojęs į bankų reikalus ir teismas jį baudė. Gal per griežtai. Tačiau valstybės veikėjas, kurio partija patyrė tragišką pralaimėjimą rinkimuose, nė nesusimąstė, kodėl taip atsitiko, tik skundėsi dėl prarastų pinigų ir džiaugėsi gavęs grašių iš valstybės iždo. Kovinis šuo sunkiai sužalojo vaiką, o keturkojo savininkė, užuot atsiprašiusi nukentėjusiojo tėvų, nutaria, kad 300 litų – per didelė bauda, ir prašo Strasbūro nubausti Lietuvos valstybę. Kas būtų galėjęs pagalvoti, jog per 15 metų taip smuks mūsų piliečių moralė. Įstatymais jos nepataisysi. Jeigu kaimynai šalintųsi tokios šuns savininkės kaip maro apsėstosios, manau, ir kiti geriau apmąstytų savo elgesį. Tačiau kuo tos poniutės elgesys skiriasi nuo jau minėtų pretendentų į krašto vedlius?
Esame pagarsėję kaip niurzglių tauta. Vis kaltiname spaudą, kad ji piešia mūsų kraštą vien juodomis spalvomis. Pagaunu ir save: juk mano apžvalgos taip pat nepriklauso šviesiajam žanrui. Vis dėlto, kodėl rašau apie tamsiąją gyvenimo pusę? Kas gera, savaime aišku. Blogį reikia įvardyti. Kitaip jo neatsikratysi.
Mėginu suvokti, kodėl žmonės nepasitiki savo valstybe. Manyčiau, pagrindinės priežastys yra kelios. Tai psichologinis paveldas: mumis turi rūpintis kas nors kitas (tokia jau baudžiauninko psichologija – niekaip neapsieiname be šeimininko, nes jam galima pasiguosti). Tai ir šokiruojantys kai kurių bylų sprendimai teismuose. Kai žmonės nepasitiki savo valstybe, jie ieško tiesos svetur, bet nė nesusimąsto, kad savus reikalus privalo spręsti patys. O svertų yra daugybė: nuo įvairiausių protesto akcijų iki rinkimų.
Mūsų teisėtvarka jau trejus negali atsakyti, kas yra „Abonentas”. Mistinis ar realus asmuo? Atsakymai galimi du: specialiosios tarnybos arba nenori užbaigti bylos, arba nesugeba. Vienu ir kitu atveju prokuratūroje ir apskritai teisėtvarkoje būtina chirurginė intervencija.
Teisininkas Stasys Šedbaras yra sakęs, jog nežino nė vienos civilizuotos šalies, kurios teisėtvarkos pareigūnai būtų laisvi nuo atsakomybės už neteisėtus sprendimus. O mūsų teisėjas be jokios sąžinės graužaties gali priimti kurioziškiausią sprendimą, kuris ilgam įstringa piliečių sąmonėje. Taip plinta teisinis nihilizmas.
Primityviai suprantame teismų nepriklausomumą. Pagal mūsų teisėjų mąstymo logiką, jeigu kokiam bendrovės vadukui kils mintis, esą valdžia Lietuvoje priklauso jam, vieną rytą galime atsibusti valdomi tos bendrovės boso, nes teismas nuspręs, kad jo pretenzijos jaustis nevainikuotu karaliumi yra pagrįstos.
Taigi ar tikrai gyvename teisinėje valstybėje? Žmonės, netikėdami ja, skuba su pareiškimais į Strasbūrą…
Bronius Genzelis