Lietuviai bijo Dievo rykštės ir žudikų

Vis dar labai mažai lietuvių ryžtasi kilniam poelgiui – pareiškia sutikimą po mirties dovanoti savo organus ar audinius ir taip galbūt išgelbėja netgi ne vieną gyvybę.

Lietuvoje Donoro kortelę šiuo metu turi tik kiek daugiau nei 5 tūkst. žmonių. Nė vienas donoras, kurių organai iki šiol buvo paimami transplantacijai, tokios kortelės neturėjo.

Jų artimą užklupus ligai ar nelaimei, dėl donorystės dažniausiai tenka apsispręsti šeimos nariams, kurie net nežino mirusiojo valios. Todėl daugeliu atvejų pasirašyti neprieštaravimą donorystei atsisakoma, ir žmonės, kurie kenčia dėl ligų ir kurių vienintelis gydymo būdas yra transplantacija, netenka vilties pasveikti. Retas savo artimiesiems būna prasitaręs, kad po mirties norėtų atiduoti savo organus. Nieko keisto – apie donorystę kalbama mažai, rašoma, propaguojama – taip pat.

Transplantacijos laukia šimtai

Kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo jo amžiaus, yra potencialus organų ir audinių donoras. Teigiama, kad seniausiam pasaulyje organų donorui buvo daugiau nei 90 metų, o seniausias audinių donoras buvo 102-ejų. Vienas donoras gali išgelbėti net ir septynių žmonių gyvybes. Po mirties transplantacijai galima paimti širdį, inkstus, kepenis, plaučius, kasą, plonąją žarną, ragenas, širdies vožtuvus, kaulus, odą. Lietuvoje jau atliekamos daugelio organų bei audinių transplantacijos.

Kadangi donorystė ir transplantacija yra sudėtingas procesas, jame dalyvauja daug įvairių specialistų: gydytojai reanimatologai rūpinasi potencialaus donoro būkle, palaiko mirusio žmogaus donorinių organų gyvybingumą; chirurgai atlieka audinių ar organų paėmimo bei persodinimo operaciją; laboratorijų tarnybos padaro potencialių recipientų ir donorų imunologinius, virusologinius tyrimus; policija bei oro pajėgos užtikrina greitą ir saugų donorinių organų pervežimą į reikiamą vietą. Visus šios veiksmus bei specialistų darbą koordinuoja 1996 metais įkurtas Nacionalinis organų transplantacijos biuras.

Biuro duomenimis, šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 622 pacientai. 353 reikalinga akies ragenos, 230 – inksto, 27 – širdies, 10 – kepenų, 6 – širdies-plaučių komplekso, 2 – plaučių transplantacija. Iš jų dviem pacientams širdies transplantacija reikalinga nedelsiant, vienam skubiai reikia kepenų, kitam – širdies-plaučių transplantacijos.

Laukiančiųjų širdies transplantacijos yra apie trisdešimt, o tokių operacijų kasmet atliekama nuo 2 iki 7. Labai trūksta inkstų, ragenų donorų: kasmet šių organų transplantacijos nesulaukia keli šimtai sergančiųjų. Transplantacijų skaičius priklauso nuo to, kiek yra paruošiama donorų.

„Per metus atliekama apie 60 inkstų transplantacijų, o sąraše jų laukia apie 300 ligonių. Šie skaičiai liūdina ir verčia susimąstyti. Kad galėtum normaliai gyventi, tenka laukti labai ilgai”, – apgailestauja Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos prezidentė Ugnė Šakūnienė.

Anot asociacijos duomenų, Lietuvoje yra apie 35 tūkst. įvairiomis inkstų ligomis sergančių žmonių. Kasmet maždaug 40-50 šių žmonių nustoja veikti savi inkstai, ir jie pradedami dializuoti – tai yra, jų kraujas pradedamas valyti dirbtinio inksto (dializės) aparatu. „Tačiau net ir tobuliausias aparatas negali to, ką gali vienas mažytis, bet tikras inkstas”, – kalbėjo U. Šakūnienė.

Prezidentė pastebi, kad daug žmonių nežino, kad inkstai gali būti paimami ir iš gyvo donoro. „Net ir vieną inkstą turėdamas žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą. Mano pačios abu inkstai nustojo veikti po gripo komplikacijų. Jau praėjo 21 metai, kaip gyvenu su mamos dovanotu inkstu. Atidavusi savo inkstą, mama neturėjo dėl to jokių problemų”, – pasakojo pašnekovė. Ji pastebi, kad informacijos apie donorystę Lietuvoje apskritai labai maža.

Krūtinėje – mechaninė širdis

Klaipėdietis Petras Vidmantas geriau nei kas kitas žino, koks kankinantis gali būti laukimas. 45-erių vyriškis labiausiai už viską trokšta sulaukti skambučio, pranešančio, kad atsirado jam tinkamas donaras. Tačiau kol kas telefonas tyli.

P. Vidmantas jau beveik dvejus metus gyvena su mechanine širdimi krūtinėje. Jis tapo pirmuoju žmogumi Lietuvoje, kuriam implantuota apie 300 tūkst. Lt kainavusi dirbtinė širdis. Klaipėdietis sako, kad mechaninė širdis jam sugrąžino gyvenimo džiaugsmą. „Prieš operaciją, dar būdamas su sava širdimi, jaučiausi daug blogiau: negalėdavau normaliai kvėpuoti, jausdavau skausmus. O dabar jaučiuosi gana neblogai, man niekas neskauda. Bet, žinoma, nesu visavertis žmogus, jaučiu energijos trūkumą, negaliu ilgesniam laikui išeiti iš namų, nes jei širdies baterijos išsikraus, ji sustos ir aš mirsiu”, – kalbėjo P. Vidmantas.

Vyriškis paaiškino, kad širdies valdymo mechanizmas yra kompiuterizuotas ir telpa rankinėje. Į jo krūtinės ląstą implantuotas tik prietaisas, o energijos šaltinis, baterija, yra išorėje. Anot P. Vidmanto, baterijos išlaiko maždaug iki 8 valandų – kad mechanizmas veiktų, jas būtina periodiškai įkrauti.

Iki šiol dirbtinės širdies mechanizmas veikė puikiai, tačiau neseniai buvo pastebėtas gedimas ir P. Vidmantas vėl atsidūrė ligoninėje. „Viduje nutrūko kažkoks laidelis, – telefonu iš Santariškių klinikų palatos dienraščiui pasakojo jis. – Dėl to teko pakeisti mechanizmo variklį, vėl buvau operuojamas. Dar keletą savaičių čia sveiksiu, o po to jau būsiu išleistas namo.”

P. Vidmantas nepraranda vilties sulaukti donoro, nes tai būtų galimybė pagerinti savo gyvenimo kokybę. Tačiau vyras sako žinąs, kad gali tekti laukti labai ilgai. „Taip jau yra su ta donoryste, – atsidūsta. – Nėra donorų, nėra… Keletą kartų buvo įsižiebusi viltis: vienąsyk žinia, kad atsirado širdis, atėjo iš Kauno, kitą – iš Vilniaus, bet nieko neišėjo. Pastarąjį kartą patys artimieji nesutiko, kad širdis būtų kam nors atiduodama. Man atrodo, kad žmonėms trūksta informacijos apie donorystę. Daugelis galvoja, kad donorystės nepalaiko Bažnyčia, jog sutikę tapti donorais pasielgs nekrikščioniškai, tačiau iš tikrųjų juk taip nėra. Kiti, žuvus artimam žmogui, kuris tinka būti donoru, sako nežinoję jo valios, todėl duoti sutikimą nesiryžta. „Jei būtume su juo apie tai šnekėję, galbūt tada…”, – sako. Todėl apie tai reikia kuo daugiau šnekėti.”

Baiminasi susidorojimo

Pasak Nacionalinio organų transplantacijos biuro direktorės Astos Kubilienės, pastebima tendencija, kad pritariančiųjų organų donorystei po truputį daugėja. Tiesa, visuomenės apklausos šia tema pastaruoju metu nedaromos, nes biuras neturi tam lėšų.

Nuo donorystės lietuvius atgraso įvairios baimės. Vieni bijo Dievo bausmės, nes kažkodėl mano, kad tai prieštarauja religiniams įsitikiniams, nors taip manyti klaidinga. Kiti baiminasi, ar jų organai nebus parduoti juodojoje rinkoje. „Labai dažnas klausimas: „Kai pasirašysiu sutikimą tapti donoru, ar po to su manimi specialiai nesusidoros?”, – sako biuro direktorė. Tačiau ji ramina, kad tai – prasimanymai. Kaip ir nuomonė, kad esą gydytojas, sužinojęs, kad pacientas turi donoro kortelę, jo nebegydys.

Kiti artimieji nesutinka pasirašyti neprieštaravimo donorystei, nes mano, kad operacijos metu bus subjaurotas kūnas. Tačiau tai irgi netiesa, nes paėmus organą lieka tik pooperacinis randas.

Donorų kortelės yra viena iš donorystės propagavimo priemonių. Sutikimą arba nesutikimą, kad jo organai ir audiniai po mirties būtų panaudojami transplantacijai, gali pasirašyti kiekvienas 18 metų sulaukęs pilietis. Tai galima padaryti bet kurioje gydymo įstaigoje. Kaip patvirtinimas apie išreikštą valią jam išsiunčiama Donoro kortelė.

Tarp daugiau nei 5 tūkst. šiuo metu sutikimą donorystei pareiškusių žmonių daugiausiai yra Vilniaus apskrities gyventojų (28 proc.), po 18 proc. sudaro Šiaulių ir Panevėžio, 15 proc. – Klaipėdos gyventojai. Dauguma jų – jauni žmonės (60 proc. dar neturi 30-ies metų).

Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos prezidentė U. Šakūnienės įstikinimu, užpildyti sutikimą donorystei yra kiekvieno žmogaus pareiga. „Juk taip artimieji netenka sunkios naštos patiems priimti sprendimą”, – pabrėžia ji.

Žinoma, anaiptol ne kiekvienas turintis Donoro kortelę tampa donoru. Audiniai ir organai gali būti imami iš mirusių žmonių, kuriems yra nutrūkusi kraujotaka ir kvėpavimas arba įvyko smegenų žūtis. Tiesa, esant sutikimui paimti organus, šeimos narių šito teoriškai galima nebeklausti, tačiau jų leidimo vis tiek paprašoma.

Klaipėda atsilieka

Klaipėdoje, pasak A. Kubilienės, paruošiama labai nedaug donorų, palyginti su kitais miestais. 2002 metais Klaipėdos ligoninė pranešė apie 4 potencialius donorus, tačiau nė vienas iš jų nebuvo efektyvus, t.y. organai ar audiniai vis dėlto nebuvo panaudoti transplantacijai. 2003 m. buvo 7 potencialūs ir 4 efektyvūs donorai, pernai – taip pat 7 potencialūs, bet nė vieno efektyvaus. „Tuo tarpu kitos ligoninės paruošia po septyniolika donorų”, – sako A. Kubilienė.

Anot jos, gydytojų indėlis donorystėje yra labai svarbus. Juk dvejojančius artimuosius, leisti paimti organus transplantacijai ar ne, dažnai galima įtikinti. „Tačiau tai – jau atskiras mokslas”, – pripažįsta Nacionalinio organų transplantacijos biuro vadovė.

Kita vertus, A. Kubilienė konstatuoja, kad gydytojai yra nesuinteresuoti ruošti donorus. „Tai reiškia, kad jis papildomai dirbs visą parą, o už tai pinigai juk nemokami. Priešingu atveju pranešama artimiesiems ir jie maždaug po kelių valandų mirusiojo kūną išsiveža”, – teigė direktorė.

A. Kubilienė pripažįsta, kad donorystę reikia propaguoti aktyviau, tačiau biuro galimybes riboja nepakankamas finansavimas. Štai pernai buvo patvirtinta Žmogaus audinių ir organų donorystės propagavimo programa, kurioje numatyta Nacionaliniam organų transplantacijos biurui skirti per 180 tūkst. Lt. Biuras šių lėšų iki šiol negavo.

Informacija apie donorą – slapta

Kartais Lietuva sulaukia pasiūlymo paimti organą iš kokios nors užsienio šalies. Štai biuras „Italijos vartai į Europą”, kuris vienija 12 Europos transplantacijos tinklo šalių, tarp jų ir Lietuvą, buvo pateikęs pasiūlymą paimti transplantacijai 3 metų donoro širdį ir plaučius. Tačiau Lietuvoje neatsirado nė vieno panašaus amžiaus potencialaus recipiento, kuriam tiktų siūlomi donoriniai organai. „Juk negalima suaugusiam žmogui transplantuoti vaiko širdies”, – teigė A. Kubilienė.

Dažnai manoma, kad po transplantacijos pacientai perima savo donorų charakterio savybes, tačiau moksliškai tai neįrodyta.

„Man teko susidurti su žmogumi, kuris po transplantacijos ėmė pastebėti, kad pamėgo taisinėti radijo imtuvą, nors anksčiau to niekad nedarydavo. Jam atrodė, kad gal jo donoras turėjęs tokį pomėgį… Tačiau reikia suprasti žmonių psichologiją. Juk po operacijos gali pasikeisti žmogaus gyvenimo būdas, jis gal nebėra toks intensyvus. Natūralu, kad gali kilti įvairiausių klausimų”, – sakė A. Kubilienė.

Beje, informacija apie donorus pacientams neteikiama – iš ko buvo paimtas organas, sužinoti negalima.

Giedrė Petkevičiūtė

„Vakarų ekspresas”