Vilniaus „Maldžio” galerijoje atidaryta retrospektyvinė vieno garsiausių lietuvių tapytojų Šarūno Saukos darbų paroda
Dailininko kūrybinio kelio ekspozicija veiks vos keletą dienų. Jau rugsėjo 8-ąją Lietuvos nacionalinės premijos laureato drobės iškeliauja į Maskvos centrinius dailininkų namus, kur nuo rugsėjo 21-osios dešimt dienų jomis mėgausis tenykštė auditorija. Šioje erdvėje lietuvio dailininko paroda – pirmoji po nepriklausomybės atkūrimo.
Paveikslas nenusakomas žodžiais
Meno gerbėjams Šarūno Saukos pristatyti nereikia. Jau nuo devintojo dešimtmečio vidurio, debiutinės parodos, dailės kritikai jį tituluoja garsiausiu lietuvių postmodernistu, lipdo „kitokio” menininko etiketę. Tokie epitetai, matyt, kūrėją šildo, tačiau viešai jis nemėgsta būti klasifikuotas, apibrėžtas, iššifruotas. Kažkada Sauka yra sakęs: „Manau, kad paveikslo turinys neturi būti galimas išversti į siužetinę žodinę išraišką… Ir klausimas, „ką norėjai pasakyti šiuo paveikslu”, yra neteisingas”. Šiandien parodoje autorius tarsi yra ištikimas sau ir slepia darbų pavadinimus, palieka žiūrovą akis į akį su drobėse atsiveriančiu pasauliu ir būtinybe pačiam rasti jo prasmes.
Žvilgsnis skverbiasi giliai
Parodos lankytojui pasakyti: „Sveiki gyvi, atvykę į Saukos pasaulį”, atrodytų per daug ironiška. Bet tik tokiam, kuris, apsukęs ratą parodos salėje, skuba pro duris, „kad nespėtų jo pamėgti”. Kitiems, kurie lieka ir keliauja keistais tapytojo vaizduotės takais, klausantis jo pasakojimų bus aišku, kad menininko žvilgsnis skverbiasi kur kas giliau: pro grožio šydą, modernios realybės apžavus. Dabar Lietuvoje postmodernistų apstu, „kitokių” – irgi. O baroko maištininką, desakralizuojantį viduramžių krikščionybės idealus, turime tik vieną – Šarūną Sauką. Ir nepamirškime, kad visa tai atsiranda iš tikėjimo. Tai sielos chirurgas, palinkęs prie modernaus žmogaus kūno.
Vidmantas Bartulis yra pasakęs, kad bet kokios meno apraiškos yra galimos, jei jos sulaukia žmonių dėmesio. Dėmesio Saukai niekada netrūko. Pamenu, kaip mes, lituanistikos studentai, prieš gerą dešimtmetį skubėjome į Parodų rūmus (dabar – Šiuolaikinio meno centras), per Vilnių vilnijantį garsą apie ten eksponuojamą Saukos „Pragarą”. Šį paveikslą galima išvysti ir šioje parodoje kartu su kitais garsiais dailininko darbais – „Mirusių minėjimo diena”, „Autoportretas Nr.4”, „Žalgirio mūšis”, už kurį Sauka buvo apdovanotas Lietuvos nacionaline premija 1989 metais, ir daugeliu kitų.
Ištraukė ir paslėptas drobes
Būsima Saukos darbų viešnagė Maskvoje yra kelių entuziastų veiklos rezultatas. Pirmiausia čia minėtinas „Maldžio” galerijos savininkas kolekcininkas Edmundas Armoška, didelis menininko gerbėjas, sukaupęs solidų bičiulio paveikslų rinkinį. Taip pat parodą papildė Lietuvos dailės muziejaus turėti tapytojo darbai. Talkino meno istorikas, muziejininkas Skaistis Mikulionis. Ir pats Šarūnas, anot Armoškos, ištraukė paslėptas drobes. Organizuoti parodą Rusijos sostinėje padėjo Saulė Mažeikaitė ir Lietuvos institutas, taip pat Kultūros ministerija, kuri, pasak galerijos šeimininko, noromis nenoromis turėjo prisidėti. O didžiules Maskvos centrinių dailininkų namų erdves personalinei mūsų tapytojo parodai atvėrė didžiulis kultūros atašė Juozo Budraičio autoritetas.
Paklausti, kodėl pasirinkta Maskva ir Sauka, Mikulionis ir Armoška minėjo išlikusius ryšius su studijų, jaunystės, verslo miestu. „Nuvežti tokią parodą į Berlyną ar Varšuvą nebūtų jokių problemų, – tikino galerijos savininkas. – Tačiau į Maskvą patekti yra gerokai sunkiau. Šiuo metu net į miesto centrą nepateksi be specialaus leidimo”. Taip pat organizatoriai minėjo ir nepaprastą meninę Rusijos sostinės publiką. O Sauka, be subjektyvių priežasčių, pasirinktas dar ir todėl, kad šio menininko dalis Armoškos kolekcijoje yra gausiausia.