Lyg talentingas dailininkas, rugsėjis nuspalvina gamtą sodriomis rudens spalvomis, o Saulė 23-iąją peržengs dangaus pusiaujo liniją ir diena susilygins su naktimi. Tai jau tikrojo, astronominio rudens pradžia. Po to naktys vis ilgės ir ilgės, o išryškėjęs Paukščių takas ragins giesmininkus rengtis didžiajai kelionei. Grožėdamiesi gervių, žąsų skrydžiais, galime nuspėti ir būsimus orus.
Žemas skrydis – šalčio pranašas
Šiltą ir ilgą rudenį pranašauja aukštai iš Lietuvos skrendantys paukščiai. Žemu skrydžiu jie mus įspėja, kad netrukus gali užšalti. Šį mėnesį krentančios žvaigždės signalizuoja apie artėjančias rudens liūtis. Astronominis ruduo beveik sutampa su Šv. Mato vardinėmis (rugsėjo 21d.). Po jų senoliai vasarines šiaudines skrybėles keisdavo į šiltesnius galvos apdangalus, nebeidavo maudytis, gaudyti vėžių. Aukštaitijos miškuose būdavo baigiamos zuikių, ančių, briedžių medžioklės. Šautuvus pakabindavo iki kito sezono, kuris prasidėdavo medžiotojų bei šaulių globėjo Šv. Huberto dieną (lapkričio 3 d.)
Senoliai sakydavo, kad ruduo žiemą rodo. Pagal rugsėjo gamtos ženklus bandė spėti ne tik būsimus orus, bet ir kitų metų derlių. Pavyzdžiui, jei rugsėjį perkūnai braškės, tai kitais metais sodai nuo vaisių traškės. Koks rugsėjis, toks ir spalis. Sausi, šilti abu šie mėnesiai žada gražų būsimą pavasarį.
Kaip krenta lapai
Nesielvartaukime, jei vėliau pradeda dygti grybai. Tai žada vėlyvą sniegą. Lengvą žiemą pranašauja beržai pradėję mesti lapus nuo viršūnių. Stebėkime, kaip rudenį lapai keičia spalvą, rengiasi kelionei ant žemės. Jeigu lapai greitai pagelsta ar parausta, o jų spalvos gana sodrios, galima laukti dažnesnių nei įprasta žiemos speigų. Jei lapai tik nežymiai pakeičia spalvą, o dalis jų nukrenta net nepakeitę spalvos – žiema bus rami, be staigių, netikėtų speigų bei atlydžių. Jei medžių lapai ilgokai nekrinta, galime būti tikri, kad ruduo bus ilgas ir šiltas, jei lapai staigiai nukris, greitai pasibels šaltoka žiema.
Pirmoji rudens šalna (paprastai ji pasirodo mėnesio pabaigoje) labiausiai gali pakąsti lapines daržoves. Kai vėlyvą pavasarį būna šalnos, tai ir rudenį jos užklumpa anksčiau.
Būtent šiemet ir yra tokia tikimybė, nes pavasarinės šalnos kai kur pasireiškė paskutinėmis gegužės ir net pirmomis birželio dienomis. Beje, po pirmųjų rudens šalnų visuomet dar sugrįžta atsisveikinti šiluma, bobų vasara vadinama. Apie ją sakoma: „Bobų vasarą ir akmuo šildosi”, „Per bobvasarį ir špokas sodybon užklysta”.
Volungė verkia prieš lietų
Trumpam atšilus vėl prabyla neišskridę paukščiai. Todėl yra posakis, kad „Bobų vasarą ir varna lakštingalos balsu gieda”. Beje, jei gervės skrenda virš vaivorykštės, bus ilgas ruduo. Joms išskridus varlės, driežai, gyvatės jaučia artėjančių šalčių pavojų ir pradeda ieškoti šiltų bei saugių žiemaviečių. Žiemos guolius ima taisytis ir ežiai. Neveltui sakoma: „Gervė dausosna, gyvatė raistuosna”.
Apie artėjančius giedrius orus „informuoja” ir viena gražiausių mūsų krašto giesmininkių – volungė. Dzūkeliai tvirtina, kad tai grybautojų paukštė.
Mat po šilto lietaus ji skraido ir visus ragina: „Grybų raut! Grybų raut! Baravykų raut!” Jei šilta, garuoja vandens telkiniai, girdėti volungių giesmės. Prieš lietų tų žavingų giesmių nesigirdi – lieka tik volungės dejonė, panaši į raudą. Dzūkai sako, kad volungė prieš lietų verkia.