Kone su kiekviena karta į Kauno dramos teatro pulką įsiliedavo reto grožio aktorė. Gražina Balandytė, Nijolė Lepeškaitė, Jūratė Onaitytė, Virginija Kelmelytė…
Visas būtų galima minėti ne tik tarp gražiausių Lietuvos artisčių, bet apskritai tarp gražiausių šalies moterų. O Nijolei Lepeškaitei likimas lėmė vaidinti Renesanso gražuolę karalienę Barborą Radvilaitę ir tam vaidmeniui ji nuostabiai tiko. Visada teisūs žiūrovai laiške spektaklio „Pirelli” kūrėjams tiksliai nusakė šios aktorės sceninės stiprybės formulę: „ji turi ir išorinį, ir vidinį grožį”.
Jaunystės nuotraukose vyras ir žmona, Nijolė Lepeškaitė ir Viktoras Valašinas, vienas už kitą išvaizdesnis. Pasak aktorės, bėgantis laikas vyrų grožį gal net mažiau paliečia nei moterų. Šiaip ar taip N.Lepeškaitė ir V.Valašinas – „karališka pora”: ji vaidino Barborą Radvilaitę, jis – Žygimantą Augustą, tiesa, ne tame pačiame spektaklyje. Šiandien abu, vyras ir žmona, yra direktoriai. Jis – Kauno menininkų namų, ji – vaikų teatro mokyklėlės „Mano teatras”.
Pedagogės norai
Mokyklėlė parengė jau tris spektaklius: „Laisvės alėja – sekmadienis”, „Kas liepynėj išsipynė” ir „Anderseno gatvė”. Visų trijų afišos garbingai kabo aktorės namuose, darbo kambaryje. Šiemet Auksiniu scenos kryžiumi apdovanota „Anderseno gatvės” autorė ir statytoja Inesa Paliulytė yra sakiusi, kad tai apskritai mokyklėlės įvertinimas.
„Mano teatro” tikslas, pasak direktorės, nėra padaryti iš vaiko mažąjį ar jaunąjį artistą. Svarbiau stengtis, kad mokyklėlės lankytojai pažintų meną, mokytųsi jį suprasti ir vertinti, kad domėtųsi juo, pamėgtų skaityti, žinotų, kas yra aktoriaus profesija ir ko ji verta.
Panašius tikslus N.Lepeškaitė kėlė sau aiškindama teatro meno pagrindus Kauno Kalniečių vidurinės mokyklos ugdytiniams. Nuo šių mokslų metų nebedėstys – jau apsisprendė. Truputį nuvargino mokyklai atiduotas dešimtmetis. „Norėjosi, kad kiekvienam iš maždaug trisdešimties klasėje sėdinčių vaikų tos pamokos būtų svarbios, o matydavai, kad įdomu ne visiems”, – apie nesaldžią pedagogo duoną kalbėjo aktorė.
Taigi čia Kazytė
Kai N.Lepeškaitei būdavo kartojama, kad yra itin fotogeniška, ji susidrovėdavo. „Gal kad esu kaimo vaikas”, – spėja pašnekovė. Jos jaunystės laikais vyravo paikas įsitikinimas, kad graži aktorė – dažniausiai kvaila. Veikiausiai taip būdavo sakoma tyčia. Dėl to grožio tekdavo nuryti ir kartėlio. Sykį kolegė replikavo, kad mūsų kino studija esą nekviečianti protingų ir įdomių, o tik gražias ir kvailas…
Kinas ir televizija padarė aktorę žinomą visai Lietuvai, populiarią ir mylimą. „Ten buvote jūs?!” – tikslindavosi apstulbę jos mokiniai šeštokai, pamatę aktorę per televiziją rodomoje lietuviškų filmų retrospektyvoje. „Jie neįsivaizduoja, kad buvau jauna”, – juokiasi tuometinė kino žvaigždė.
„Tada parodydavo televizijos spektaklį ir kitą dieną visa Lietuva jį aptarinėdavo, – prisimena N.Lepeškaitė. – Televizija buvo viena, žmonių susidomėjimas didelis. Labai daug meilės ir dėmesio iš žiūrovų sulaukiau pasirodžius filmui „Virto ąžuolai”. Paskui kur tik nuvažiuodavau, girdėdavau: „Kazytė, Kazytė”.
Nedaug trūko, kad aktorė nebūtų šiame vaidmenyje nusifilmavusi. Režisierius buvo pasirinkęs kitą, beje, rusų aktorę. Paprieštaravo Juozas Baltušis, pagal kurio „Parduotas vasaras” filmas buvo statomas.
Dėl grožio karalienės titulo
Lietuvos televizijai parodžius spektaklį pagal Augustino Griciaus pjesę „Palanga”, Bežiurstienės vaidmenį atlikusios N.Lepeškaitės sūnų Darių, kuriam tada buvo gal 15 metų, mokykloje ėmė vadinti Bežiursčiuku. Pjesėje herojė tik per plauką negauna grožio karalienės karūnos. Kūrybinė grupė juokavo, kad filmuojant grožio konkurso scenas aktorės taip įsijautė, kad galėjai pamanyti, jog viskas vyksta iš tikrųjų…
Prieš keletą metų tą pačią „Palangą” V.Valašinas pastatė Kauno dramos teatre. N.Lepeškaitė sukūrė jau kitą personažą – intrigantę Pradulckienę. Spektaklio įrašą tėvai nusiuntė į Ameriką sūnui ir išgirdo nuomonę, kad šiam labiau prie širdies anas pastatymas.
Aktorė prisipažįsta žiūrėdavusi į save televizijos spektakliuose ir baisiausiai nervindavusis. Pykdavusi ant savęs: tai ne taip suvaidino, tai ne tuo rakursu nufilmuota. Ir jau nieko nebegalėsi pakeisti, patobulinti – ne taip kaip teatre.
Beje, labai mažai nuotraukų, kuriose aktorė pati sau patinka. O nuotraukų nemažai. Jas deramai sutvarkyti pašnekovė pažadėjo išėjusi į pensiją.
Mirtina tyla salėje
N.Lepeškaitė prisimena, kaip studijų metais dėstytoja Irena Vaišytė per žiemos atostogas studentus veždavosi į Maskvą ir Leningradą, į teatrus. Prisimena Alisos Frendlich diplominį spektaklį. Tada lietuvei ji pasirodė tokia negraži, tokia keista. O vėliau, sukūrusi vaidmenų įvairiuose filmuose, pasidarė itin graži – talentas atskleidė savitą grožį. Taigi ne visada aktoriui grožis – būtinas komponentas. Tačiau jei yra – nekliudo.
N.Lepeškaitės jubiliejui skirto leidinėlio rengėjai buvo sumanę jo viršelį papuošti Barboros Radvilaitės vaidmens nuotrauka. Aktorė griežtai užprotestavo. Šio vaidmens su režisieriumi Jonu Jurašu ji nerepetavo, nes tuo metu filmavosi, buvo įvesta vėliau. Iš pradžių kompleksavo, jautėsi suvaržyta. Dabar jai atrodo, kad kurį laiką vaidino ne Barborą, o Rūtą Staliliūnaitę. Laikui einant, žinoma, daug kas pasikeitė. „Šiame spektaklyje kaip jokiame kitame jusdavai žiūrovų reakciją. Salė sėdėdavo nuščiuvusi, mirtinoje tyloje. Ypač Barborai sakant monologą po karūnavimo. Matydamas poveikį publikai artistas jaučiasi pakylėtas. Sunku nusakyti jausmą, kurį išgyveni scenoje”, – tikina aktorė.
Ne vienas lyginti mėgstantis žiūrovas yra tvirtinęs, kad N.Lepeškaitė – „visų geriausia Barbora Lietuvos teatre”, bet pati kūrėja tokias pagyras linkusi priimti santūriai. Nors, be abejo, džiugu, kad publika iki šiol prisimena populiarųjį spektaklį ir jo aktorius.
Repeticijos su „savu žmogumi”
Naujausias N.Lepeškaitės scenos darbas – Kauno menininkų namuose, spektaklyje pagal Jalmaro Bergmano novelę „Paskutinis kavalierius”. V.Valašino režisuotas spektaklis kol kas parodytas dukart, šį rudenį prie jo bus grįžta. Dvi seseris vaidina Nijolė Lepeškaitė ir Rūta Staliliūnaitė, jų partneris – Tomas Erbrėderis.
Kaip sekasi, kai režisierius ir aktorė – vyras ir žmona? „Repetuojant šeimyninės sąsajos užsimiršta, – prisipažįsta N.Lepeškaitė. – Tiesa, kai vyras padaro pastabą, kartais šmėkšteli mintis: koks bjaurus! Kita vertus, man drąsiau ir paprasčiau paprieštarauti, jei reikia, išsakyti nuomonę – juk „savas žmogus”. Daugybė atvejų, kai režisierius vyras dirba su žmona”.
Amerikos voverės
Dar labai švieži aktorės įspūdžiai iš Amerikos. Nukako anapus Atlanto, nes buvo išsiilgusi vaikų – sūnaus, marčios ir anūkės. Šeima ten jau ketvirti metai, išvažiavo išlošę „žalią kortą”. Sūnus sako, kad užsidirbs pensijai ir pargrįš. JAV ambasados Lietuvoje konsulas smalsavo: o kodėl nevažiuoja vyras? V.Valašinas Ameriką aplankė pernai – jam teko pirmininkauti lietuvių išeivijos teatrų festivalio žiuri.
Po mamos vizito sūnus priekaištavo: prijaukinai dešimt voverių, dabar pro langus veržiasi vidun. Aktorei patiko bendrauti su drąsiomis Amerikos voveraitėmis, kurios medžiuose kraunasi lizdus, ir lepinti jas skanumynais.
Miestelyje, kur įsikūrusi sūnaus šeima, tvarkinga ir gražu, ramu ir saugu. Namukai tarsi kino dekoracijos, o prie jų didelės ar mažos šalies vėliavos. Tėvai sūnaus paprašyti iš Kauno į Ameriką nusiuntė Lietuvos trispalvę.
Vaikai pavežiojo viešnią po Čikagą, „lietuviškąsias vietas”. Buvo Lemonte, kur įsikūręs Pasaulio lietuvių centras. „Istorinis” Marquette Park kvartalas jau beveik visas juodaodžių. Čikaga tokia didelė, kad atrodo, jog visa Ilinojaus valstija – viena Čikaga. Prie Mičigano ežero aktorė pajuokavo, kad tikrai švariai jį išvalė dabartinis Lietuvos prezidentas. Pasak N.Lepeškaitės, Lemonto kalvelės kai kuo primena Lietuvą. O gretimoje Viskonsino valstijoje, kur su draugais vyksta ilsėtis septynioliktus metus einanti jos anūkė, visai kaip Lietuvoje: daug ežerų, žmonės verčiasi žemdirbyste.
Ir Amerikoje aktorė buvo atpažinta. Tiesa, gerbėjai sakėsi prisimenantys ją truputį kitokią – ilgaplaukę.