Na va, ir toliau sulaukiame smūgių į paširdžius. Svarbiausia nebe tai, kad Jungtinės valstijos atsiliko nuo tarptautinio krepšinio. Tai pasenusios žinios. Kol piliečiai trypė kojomis Graikijos gatvėse, mes sprendėme šviežiausią problemą – kokiu atstumu pasaulis nutolo nuo JAV? Ir kiek užtruks jį pasivyti.
Palaukite. Galbūt netyčia pasukome į blogą gatvę ir iš tiesių kalba vyksta apie futbolą? Ne, apie krepšinį. Prisimenate šią sporto šaką? Turbūt esate matę „Nike” reklamose. Krepšinis yra buvusi Jungtinių Amerikos Valstijų nuosavybė. Sportas, sukurtas Jameso Naismitho. Žmogaus, kuris šiandien turbūt kraipo galvą nesuprasdamas, kodėl Atėnuose gyvena taiklesni metikai nei Čikagoje. Bent jau taip atrodo.
Seniai seniai tik paniurėliai iš Sovietų Sąjungos galėjo džiūgauti nugalėję JAV, nors tuo metu šalies rinktinė dar buvo žalia. Dabar siunčiame profesionalus. Tačiau jankių nugalėtojų sąrašas pradeda atrodyti kaip Jungtinių Tautų generalinėje asamblėjoje. Puerto Rikas, Argentina, Ispanija, Lietuva, Graikija ir t.t.
Penktadienio pusfinalyje užkariautojai nusivedė amerikiečius į mokyklą. Ne pamokyti graikų kalbos. Pamokos tema – krepšinis. Toks, kai dieną naktį vykdai vieną derinį ir ištisai atsidengi (kartkartėmis atrodė, kad Graikijos puolimo planas buvo parašytas ant bilieto šaknelės kitos pusės). Tai krepšinis, kai užsispyrusiai ieškai progų metimams, o tada beveik visus juos pataikai.
Graikija mums dovanojo teatrą ir demokratiją. Bet „du prieš du”? Kažkur Aristotelis turbūt šypsosi. Kai kuriais rungtynių momentais galima buvo prisiekti, kad tai Karlas Malonopoulos gavo rezultatyvų perdavimą iš Johno Stocktonidžio.
JAV rezultatas Japonijoje – bronzos medalis. Ne taip jau blogai. Jei kalbėtume apie akmenslydį.
Klausimas, kodėl pasaulis patobulėjo žaisdamas krepšinį, nekyla. Už tai galima padėkoti NBA. Pagrindinis klausimas – kodėl amerikiečiai taip suprastėjo? Ši JAV rinktinė keliavo į Japoniją turėdama geriausius ketinimus, atgimusį ryžtą, po intensyvaus planavimo, valingo pasiruošimo, su noru pasirodyti geriau nei anksčiau. Niekas negali priekaištauti žaidėjams dėl aistros trūkumo ar treneriui Mike’ui Krzyzewskiui dėl charakterio silpnumo. Tad kodėl rezultatas – tik bronza? Ir ką daryti toliau?
„Nuo pat pradžios žinojome, kad tai bus ilga kelionė, o ne trumpa išvyka”, – Japonijoje sakė M.Krzyzewskis.
Pusfinalis priminė, kokio ilgio kelionė laukia. Apibūdinant visus JAV pralaimėjimus nebegalima naudoti žodžio „šokiruojantys”. Jie tokie nėra. Šokiruoja tik Amerikos trenerių ir žaidėjų kalbos, kad JAV krepšiniui prireiks ne vienerių metų, kad tarptautinėse varžybose vėl skintų titulus. Žinokite, jie turbūt teisūs.
Negalima abejoti JAV varžovų kokybe. Nepaneigsi, kaip svarbu, kad Europos komandos kartu žaidžia tūkstantmečius. Žaidėjai atrodo sulipinti klijais. Tuo tarpu JAV komanda tėra atskiri smeigtukai. Amerikiečiams galima papriekaištauti dėl 59 proc. baudų pataikymo. Tai naujausiais pavyzdys, kaip tam tikri meistriškumo aspektai iš Amerikos dingsta greičiau nei telefonų būdelės gatvėse. Galima priekaištauti ir dėl tritaškių taiklumo, kuris tapo prastesniu nei „5-iron” golfo lazdos („5-iron” skirtas numušti golfo kamuolį kuo toliau, o ne taikliau). O ką bekalbėti apie gynybą…
Kataras leido graikams surinkti 17 taškų mažiau nei amerikiečiai.
Prašome pastebėti, kad po pirmojo ketvirčio amerikiečiai pirmavo prieš Graikiją 20:14. Tai reiškia, kad per likusias 30 minučių graikai sugebėjo iškosėti 87 taškus. Prieš šiuos faktus neapsiginsi tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme.
„Turbūt teks peržiūrėti mūsų gynybą”, – Japonijoje kalbėjo JAV rinktinės direktorius Jerry Colangelo.
Tai tik vienas dalykų, kuriuos Amerikos rinktinė turės padaryti, jei tikisi, kad 2008-ųjų olimpinės žaidynės baigsis laimingai. Penktadienį LeBronas Jamesas pasakė: „Tai yra pradžia”.
OK. Bet tai yra krepšinis. Kokiu būdu mes, amerikiečiai, vėl atsidūrėme pradžioje?