Mokslininkai aiškinasi, kodėl žvejai nebesugauna stambių menkių, kodėl mažėja jų ištekliai.
Valksmuose – smulkmė
Seni žvejai mena, kad po karo Baltijos jūroje tralais būdavo sugaunama iki metro ilgio menkių. Kodėl dabar tokių pasitaiko tik viena kita, o į tinklus dažniausiai patenka vos pasiekusios prekinį dydį – 38 centimetrus žuvys? Daugiamečiai Žuvininkystės tyrimų laboratorijos eksperimentinių tralavimų duomenys rodo, kad Lietuvos ekonominėje zonoje neverslinio dydžio (mažesnės nei 38 centimetrų) menkių laimikiai siekia net 80 procentų. Kodėl jos taip susmulkėjo? Priežastis viena – menkės iki 70-80 centimetrų užauga tik per 8 metus.
Dabar dėl intensyvios žvejybos jos sugaunamos žymiai anksčiau, nei spėja užaugti.
Menkės, palaikančios visos savo populiacijos gyvybingumą, reprodukuoja tik trečiaisiais ir ketvirtaisiais gyvenimo metais. Kitaip tariant, tada, kai jos pasiekia verslinį dydį. Mes tyrėme, kokios priežastys sąlygoja šiuolaikinę menkių brandos ir verslo situaciją.
Pakito jūros ekosistema
Menkių vystymuisi įtakos turi ilgalaikiai Baltijos jūros vandens kaitos režimai: jos vandens druskingumas tai padidėja, tai sumažėja. Praėjusio šimtmečio 7-ojo dešimtmečio pabaigoje baigėsi eilinis druskingumo didėjimo periodas, kai iš Šiaurės jūros atplūsdavo sūrus vanduo. 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečius Baltijos vanduo gėlėjo.
Dėl šio proceso ėmė mažėti menkių ištekliai. Be to, prieš pasirodant šiuolaikinei žuvų paieškos aparatūrai, moderniai žūklės įrangai, menkių ištekliai priklausė tik nuo gamtinių sąlygų.
Dabar aplinka sparčiai kinta ne menkių naudai. Didėjant menkių verslui, šių žuvų ištekliai ir pati Baltijos jūros ekosistema perėjo į kitą būklę. Be to, didelę įtaką menkių nerštaviečių sunykimui turi vandens druskingumo ir deguonies kiekio sumažėjimas bei nuolat didėjanti jūros tarša.
Imasi priemonių
Daroma prielaida, kad nuo 1993 metų Baltijos jūros menkių ištekliai, ypač pietrytinėje jos dalyje, yra žemiau kritinės ribos. Padėtį gali pakeisti tik griežtai ribojančios pramoninę menkių žvejybą priemonės, kad žuvys pasiektų pramoninį reprodukcinį amžių.
Europos Sąjungos valdininkai, koordinuojantys žvejybos verslą, taip pat nesėdi sudėję rankas. Nuo 1999 metų ES pagal mokslininkų rekomendacijas paruošė daugiametę strategiją dėl menkių išteklių Baltijos jūroje išsaugojimo.
Mažinami menkių žvejybos kvotų limitai, verslinių menkių ilgis padidintas iki 38 centimetrų, padidinti gaudymo įrankių akių matmenys.
Žymiai pailgintas menkių žvejybos draudimo laikotarpis. Anksčiau pavasarinė žvejyba trukdavo iki birželio vidurio, o rudeninė prasidėdavo nuo rugpjūčio 15 dienos. Dabar menkių „atostogos” prasideda nuo birželio ir tęsiasi iki spalio. Be to, sukurtos vadinamosios reprodukcinės Baltijos zonos, kuriose menkių verslas išvis uždraustas.
Pradedant 2007 metais, įvertinus ekonomines ir socialines sąlygas, rengiami tolimesni žingsniai Baltijos jūros menkių populiacijai gausinti.
Be minėtų priemonių ir įsipareigojimų, svarbiausia sąlyga – kasmet 10 procentų mažinti verslinio menkių mirtingumo koeficientą. Jis turėtų būti mažinamas tol, kol atsikurs Baltijos menkių ištekliai. Rytinės jūros dalies verslinis menkių mirtingumo koeficientas turi sumažėti iki 0,3, o vakarinės – iki 0,6 procento.
Šiuo metu, mokslininkų duomenimis, abiejose Baltijos jūros dalyse menkių mirtingumo koeficientas viršija 0,9 procento.
Manipuliuojant šiuo koeficientu, norima pasiekti tokį menkių išteklių kiekį, kad, pavyzdžiui, rytinėje Baltijos dalyje 30 procentų neršiančių menkių (4-7 metų amžiaus) ištekliai nemažėtų ar bent būtų vienodame lygyje. Tai reikš, kad, žvejams neuždraudžiant menkių verslo visoje Baltijoje ir nesukeliant neigiamų socialinių pasekmių, menkių žvejybos kvotos kasmet bus mažinamos 10 procentų.
Reikia valstybės paramos
Mokslininkų nuomone, žvejybos laivų savininkams reikėtų pagalvoti, kaip tvarkyti ateityje šį verslą. Paprasčiausia būtų nutraukti verslą, laivus atiduoti į metalo laužą ir už tai gauti solidžias kompensacijas iš ES fondų.
Kitoks kelias įmanomas tik, jei menkių žvejus palaikys valstybė. Artimiausiu metu kartu su žvejybos organizacijomis būtina priimti žvejybos laivyno vystymo strategiją, numatyti optimalų galinčių sėkmingai žvejoti laivų skaičių, juos modernizuoti.
Valstybės politika turėtų būti grindžiama žvejybos laivyno atnaujinimu, senus laivus pakeičiant naujesniais, kurie būtų pritaikyti efektyviam įvairių žuvų rūšių verslui, nedarančiam neigiamos įtakos aplinkai.
Tik tvarkantis šia linkme ateityje ir mūsų vaikaičiai turės galimybę valgyti iš Baltijos menkių pagamintų patiekalų, o ne stebės šias žuvis kaip išnykusius egzotiškus gyvūnus Jūrų muziejų akvariumuose.