Politologai skirtingai vertina V.Adamkaus antrosios kadencijos pirmąsias metines
Liepos 12-ąją sukanka vieneri metai, kai Prezidentas Valdas Adamkus pradėjo savo antrąją kadenciją. „Kauno dienos” ta proga kalbinti politologai atkreipia dėmesį, kad per metus V.Adamkus sugebėjo pakelti valstybės vadovo autoritetą. Tačiau, anot politologų, „senasis naujasis” Lietuvos vadovas nebėra toks aktyvus, koks buvo pirmosios kadencijos metu 1998-2003 metais, nes nematyti didesnių jo pasiekimų vidaus politikos srityje. Be to, dabartinė Prezidento komanda yra kur kas silpnesnė nei pirmąją kadenciją.
Prezidentūros įvaizdis pamažu gerėja
Vienas svarbiausių darbų, kuriuos V.Adamkus bandė atlikti per vienerius metus, buvo autoriteto sugrąžinimas Prezidentūrai. „Prezidento institucijos įvaizdžio atkūrimas didesnės dalies visuomenės akyse per pirmuosius antros kadencijos metus yra akivaizdus faktas”, – konstatuoja Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius.
Internetinio leidinio „bernardinai.lt” vyriausiojo redaktoriaus Andriaus Navicko nuomone, šiandien vėl turime Prezidentą, kuris sugeba ne skaldyti, bet vienyti visuomenę, būti nuomonių apklausų lyderiu. „Tačiau tie, kurie tikėjosi, kad po R.Pakso pasitraukimo visos problemos dings automatiškai, turbūt yra šiek tiek nusivylę”, – pridūrė jis.
Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto Politologijos katedros vadovė Regina Jasiulevičienė primena, kad dar pernai pavasarį visuomenė buvo sutrikusi vertindama Prezidento instituciją, tačiau dabar didesnė dalis teigiamai atsiliepia apie Prezidentūrą ir V.Adamkų.
Tuo tarpu Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) dėstytojas Darius Varanavičius įsitikinęs, kad Prezidento institucijos autoritetą V.Adamkui pavyko atkurti tik iš dalies. Tam sutrukdė keletas padarytų klaidų ir kur kas mažesnis valstybės vadovo institucijos dėmesys vidaus politikai, nei buvo V.Adamkaus pirmojo prezidentavimo metu.
Nesusidoroja su svarbiais iššūkiais
Tačiau filosofas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute dėstantis Vytautas Radžvilas nukerta kaip kirviu: „Uždavinys atkurti valstybės vadovo autoritetą nėra pasiektas. Maža to, yra požymių, leidžiančių teigti, kad Prezidento institucijos autoritetas toliau šlyja”. Taip, V.Radžvilo nuomone, yra todėl, kad V.Adamkus nesusidoroja su labai svarbiais iššūkiais, kuriuos jam patikėjo visuomenė – tai yra moralios politikos įtvirtinimu ir aiškesniu neigiamu požiūriu į ją ignoruojančias partijas bei politikuojančios teisėsaugos sutramdymą.
„Turime bankrutavusią partijų sistemą, kuomet partijos yra savotiškos grupuotės, primenančios tarpusavyje susisiekiančius indus. Iš vienos į kitą be paliovos migruoja žmonės, kuriems valstybės ir visuomenės interesai visiškai nerūpi ir kuriems rūpi patenkinti tik savo asmeninius interesus. Turime teisėsaugą, kuri daugeliu atžvilgių primena valstybę valstybėje ir neretai yra įtraukiama į politines intrigas”, – vardijo filosofas ir pridūrė, kad bandymų išspręsti būtent šias problemas visuomenė laukė iš Prezidento, tačiau jis to nedaro.
V.Radžvilas bando atsakyti, kodėl taip yra. „Ką iš principo Lietuvoje gali padaryti autoritetą turintis Prezidentas, buvo pademonstruota per pirmąją V.Adamkaus kadenciją. Deja, šių vienerių metų įvykiai parodė, kad tas pranašumas buvo prarastas, todėl Prezidentas neturi resursų ir galimybių pareikalauti tam tikrų sprendimų iš kitų valstybės institucijų, nes tiesiog yra per silpnas dėl neturimo moralinio pranašumo”, – griežtai konstatuoja filosofas.
D.Varanavičius sutinka, kad V.Adamkus „visiškai ignoruoja regioninę politiką, tuo ir toliau leisdamas formuotis nusivylusiam periferiniam elektoratui, balsuojančiam už mesijus, tokius kaip R.Paksas ar Darbo partijos lyderis Viktoras Uspaskichas”. A.Navickas priduria, kad Prezidentas per mažai važinėja po Lietuvą ir susitikinėja su žmonėmis. „Jo šūkis rinkimų kampanijos metu buvo „Lietuva be užmirštų žmonių”. Tačiau dabar Prezidentas su žmonėmis daugiau bendrauja per žiniasklaidą, o būtini tiesioginiai susitikimai. Net jeigu jis ne visada gali tiesiogiai pagelbėti, svarbu demonstruoti rūpesčio pavyzdį”, – kalbėjo „bernardinai.lt” vyr. redaktorius.
Mažiau aktyvus
Lygindami Prezidento V.Adamkaus pirmąją ir dabartinę kadencijas, politologai nurodo, kad valstybės vadovo aktyvumas yra sumažėjęs. „Verta prisiminti, kad V.Adamkus į Prezidentūrą pirmą kartą atėjo po Algirdo Brazausko, antrą kartą – po R.Pakso. A.Brazauskas ilsėjosi Prezidentūroje, vis tvirtindamas, kad jis nieko negali. Pirmąkart atėjęs V.Adamkus įrodė, kad Prezidentas gali daug. R.Paksas norėjo dar daugiau. Dabartinę V.Adamkaus kadenciją galime vadinti Prezidentūros ambicijų apmalšinimu. Galima teigti, kad šiandien Prezidentūros ambicijos mažesnės ne tik už R.Pakso, bet ir už „pirmojo” V.Adamkaus laikus”, – pastebėjo A.Navickas.
R.Jasiulevičienė pabrėžia, kad dabartinės kadencijos metu Prezidentas susiduria su kitokiais iššūkiais nei per pirmąją kadenciją. „Dabar sudėtingiau, nes valstybės vadovui tenka dirbti su keturių partijų koalicija. Konfigūracija Seime, deja, nėra pati dėkingiausia efektyviai Prezidento veiklai. Jam tenka nuolat reaguoti į permanentinius skandalus, dėlioti savo veiklą taip, kad netgi tokioje audringoje politinėje jūroje valstybė būtų bent kiek efektyviai valdoma”, – sakė politologė.
A.Krupavičius mano, kad dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje vykdomojoje valdžioje vyksta įtakos persiskirstymo procesas. „Prezidento galios mažėja netgi konstituciškai jam priskirtoje užsienio politikos srityje, nes daugelį, ypač ekonominės politikos sprendimų ES ribose priima premjeras, ministrai, visa Vyriausybė. Tad ES narystė skatina Lietuvos politinės sistemos parlamentarizaciją ir Prezidento įtakos silpnėjimą”, – tvirtino politologas.
Be to, pasak A.Krupavičiaus, papildomas V.Adamkaus įtaką politikoje ribojantis veiksnys yra ir tai, kad premjero poste yra A.Brazauskas, į Lietuvos politikos olimpą iškilęs dar 1988-aisiais ir vis dar nepakeičiamas kairiajame politikos sparne: „A.Brazausko veiksnys vien dėl jo politinės patirties žymiai sustiprino Vyriausybės institutą santykiuose su visomis kitomis valdžios šakomis ir pirmiausia Prezidentu, kaip antruoju vykdomosios valdžios elementu”.
Rimtesnių pergalių kol kas nėra
Pirmuosius devynis Prezidento kadencijos mėnesius A.Krupavičius linkęs laikyti pasyviu valstybės vadovo veiklos vidaus politikoje laikotarpiu. „Jis plaukė pasroviui, nes artėjo Seimo rinkimai, po jų formavosi nauja koalicija parlamente, be didesnių nesklandumų buvo paskirta Vyriausybė. Nepaisant to, kad V.Adamkui pagal pažiūras buvo priimtinesnis „vaivorykštės” koalicijos scenarijus, Prezidentas „nekaišiojo pagalių” ir centro kairės koalicijai su Darbo partija”, – konstatuoja politologas.
Jo nuomone, Prezidento aktyvumas vidaus politikoje gerokai padidėjo po balandžio mėnesį perskaityto metinio pranešimo ir, kaip niekad, daug išsakytos kritikos šiai kalbai. Po to sekė susitikimai su Seimo frakcijomis, garsioji kalba dėl nepasitikėjimo A.Zuoku ir V.Uspaskichu. „V.Adamkus katalizavo viešą diskusiją apie politikos moralę ir oligarchijos pavojus”, – nurodė A.Krupavičius.
D.Varanavičius mano, kad Prezidentas buvo kiek pasyvokas formuojant Vyriausybę po praėjusių Seimo rinkimų. „Antra vertus, V.Uspaskicho atsistatydinimą iš Vyriausybės ir Seimo galima vadinti Prezidento pasiekimu, nors tai dar nereiškia Darbo partijos lyderio eliminavimo iš politikos, nes jis išlieka koalicinėje taryboje, kur jo partija griežia pirmuoju smuiku”, – pabrėžia politologas.
A.Navickas labai teigiamai įvertino Prezidento vaidmenį pastarajame skandale dėl V.Uspaskicho ir Vilniaus mero Artūro Zuoko bei V.Adamkaus pasakytą kalbą, kurioje išreikštas netiesioginis nepasitikėjimas šiais politikais. „Tai didelis pliusas. Ypač sunku Prezidentui buvo sureaguoti į A.Zuoką, kuris labai stengėsi „privatizuoti” V.Adamkų. Tačiau Prezidentas įrodė, kad sugeba veikti savarankiškai”, – tvirtino jis.
Bet A.Krupavičius mano, kad V.Adamkaus dar laukia naujų išbandymų ir sprendimų laikas, nes „iki galo nėra išspręsta A.Zuoko problema”.
Jis įsitikinęs, kad rimtų pergalių vidaus politikoje V.Adamkaus sąskaitoje kol kas nėra. „Prezidento institucija neturi net aiškesnės strategijos, kaip įgyvendinti V.Adamkaus rinkimuose deklaruotus politinius tikslus”, – apgailestauja politologas.
„Sugyvenimo” principas
A.Krupavičius linkęs manyti, kad V.Adamkus neturi politinės atramos dabartinėje valdančiojoje koalicijoje. „Prezidentas yra priverstas tenkintis „sugyventinio” statusu, kai kartkartėmis pagrūmojama pirštu, bet priemonių pakeisti situaciją beveik nėra”, – konstatuoja jis.
Antra vertus, politologo nuomone, koalicijos stabilumas yra gana trapus. Jos griūtis, anot A.Krupavičiaus, suteiktų Prezidentui „tam tikrą politinio manevro laisvę sudarant naują Seimo mažumos ar daugumos koaliciją, kurios konfigūracijos dėl dabartinio Seimo partinės įvairovės gali būti labai skirtingos”.
Tuo tarpu D.Varanavičius mano, kad kol kas nėra aiškių požymių, jog dabartinė dauguma galėtų sužlugti. „Tačiau jeigu įvyktų force majeure, kažin ar V.Adamkui pavyktų padaryti daugiau įtakos, nei po praėjusių Seimo rinkimų. Valdžios pyragą ir toliau dalytųsi tarpusavyje susitarusios partijos, o Prezidentui liktų tik statisto arba užkulisinis vaidmuo”, – pabrėžia politologas.
R.Jasiulevičienė įsitikinusi, kad V.Adamkus, kaip ir iki šiol, „palaikys atsargiai konstruktyvius santykius su valdančiąja dauguma”. Vienas iš pavyzdžių, kur Prezidentas pasirodė besąs politiškai bejėgis, buvo mokesčių reformos patvirtinimas pagal valdančiosios daugumos scenarijų. „V.Adamkus tai reformai nepritarė, tačiau buvo priverstas ją pasirašyti, nes suprato, kad jo veto Seimo bus atmestas”, – sakė politologė.
Antra vertus, jos nuomone, Prezidentas stengsis išnaudoti bet kokius nesutarimus koalicijos viduje, kad galėtų įgyvendinti savo idėjas ir siūlymus, „jeigu jų bus”. „Esu tikra, kad Prezidentas, nors ir negalintis daryti lemiamos įtakos tarppartiniams susitarimams, tikrai netylės, jeigu matys, kad tie susitarimai virsta kažkuo negeru valstybei, pradeda „neskaniai kvepėti”.
V.Radžvilas nesutinka, kad Prezidentui dabar derėtų tenkintis „sugyventinio” statusu. Filosofas būtų už radikalesnius valstybės vadovo veiksmus vidaus politinėje scenoje. „Valstybė primena labai sunkų ligonį ir turi būti priimtas sprendimas, ar ryžtis rimtai chirurginei operacijai, ar mėginti toliau vaizduoti, kad liga nerimta ir, vaizdžiai kalbant, gydytis žolelėmis. Suprantu, kad tam tikromis sąlygomis galimi ir priešlaikiniai Seimo rinkimai. Tai gali sukelti tam tikrą chaosą. Tačiau, antra vertus, toks lėtas merdėjimas, kurio baigtis yra aiški, irgi nėra protinga veiklos strategija”, – tvirtino V.Radžvilas, leisdamas suprasti, kad Prezidentas galėtų agresyviau elgtis su dabartine valdančiąja dauguma ir netgi nebijoti jos griauti, taip galbūt siekdamas naujos moralesnės valdžios.
Dividendai iš misijos Ukrainoje
Užsienio politikos srityje politologai išskiria neabejotiną Prezidento V.Adamkaus pasiekimą, susijusį su tarpininkavimo misija Ukrainoje praėjusių metų gruodį. „Nors ta misija atlikta bendradarbiaujant su Lenkija ir visa ES, ji neabejotinai davė tam tikrų dividendų Lietuvos valstybei, vėl sugrąžino jai aktyvios diplomatinės žaidėjos statusą”, – tvirtino V.Radžvilas.
Jis taip pat sutinka, kad buvo pernelyg ilgai delsiama visuomenei pasakyti sprendimą dėl nevykimo į pergalės prieš nacius 60-mečio jubiliejų Maskvoje.
Prie klaidų D.Varanavičius priskiria V.Adamkaus atostogas Meksikoje, kai Lietuvai reikėjo atstovauti Ukrainos prezidento inauguracijoje ir Osvencimo išlaisvinimo 60-mečio minėjime. „Dalyvavimas pastarajame galėjo prigesinti Rusijos įsiūtį dėl Lietuvos nedalyvavimo gegužės 9-osios iškilmėse”, – pridūrė jis.
Užsienio politikoje D.Varanavičius pasigenda aktyvesnio Prezidento vaidmens, formuojant Lietuvos vaidmenį ES ir NATO, kurių narė valstybė yra jau daugiau kaip metus. „Žinoma, einamieji narystės reikalai yra daugiau Vyriausybės žinioje, tačiau Prezidentas galėtų reikšti daugiau dėmesio Lietuvos vaidmeniui šiose organizacijose”, – teigė D.Varanavičius.
„Didelė Prezidentūros problema – nesugebėjimas adekvačiai reaguoti į ES vykstančius procesus. Nei metiniame pranešime, nei kituose pareiškimuose Prezidentas nepristatė savos ES vizijos. Visa iniciatyva perduota Užsienio reikalų ministerijai. Jei pastaroji dirbtų be priekaištų, viskas būtų gerai. Tačiau esant dabartinei situacijai svaresnis turėtų būti ir Prezidento žodis”, – konstatuoja A.Navickas.
Komanda – silpniausioji grandis
Visi be išimties kalbinti politologai pastebi, kad dabartinė Prezidento komanda yra gerokai silpnesnė už buvusią pirmosios kadencijos metu. Joje stinga lyderio arba kelių lyderių, galinčių daryti strateginius sprendimus.
V.Radžvilas įsitikinęs, kad „dabar pačias svarbiausias pozicijas Prezidentūroje užima žmonės, neturintys nei moralinių, nei intelektualinių sugebėjimų deramai atlikti savo pareigas”. Todėl apie dabartinę ir pirmosios kadencijos metu buvusią Prezidento aplinką, filosofo nuomone, reikėtų kalbėti kaip apie dviem skirtingoms lygoms priklausančias komandas, dabartinę statant į kur kas žemesnę pakopą.
A.Krupavičius Prezidento sprendimą kadencijos pradžioje senąją komandą pakeisti visiškai nauja vadina bene rizikingiausiu valstybės vadovo žingsniu. „Šio žingsnio rezultatas – Prezidento komandoje yra būrys siaurų sričių ekspertų, kurie neturi ilgesnės politinės veiklos patirties, ir nė vieno politikos stratego”, – nurodo jis ir konstatuoja, kad per metus pasikeitė beveik penktadalis įvairaus lygio patarėjų ir konsultantų, „kas liudija akivaizdų komandos nestabilumą”.
D.Varanavičius prisimena, kad pirmosios kadencijos metu V.Adamkaus Prezidentūra laikėsi ant dviejų patarėjų – Dariaus Kuolio ir Albino Januškos – ašies. „Tuomet tai buvo labai stipri ir konkurentabili institucija. Dabartinėje Prezidento komandoje akivaizdi kompetencijos ir darbo efektyvumo problema”, – konstatuoja politologas.
A.Navickui susidaro įspūdis, kad V.Adamkus šią kadenciją yra „labai vienišas”. „Nors dabartinės komandos teigiamu bruožu galime pavadinti tai, kad ji labiau leidžia veikti pačiam V.Adamkui, tačiau kartu jam sukelia daugiau problemų ir nesugeba taip sėkmingai dirbti sunkų kasdienį darbą. Komandai trūksta tarpusavio pasitikėjimo. Jaučiama didžiulė „senosios” komandos baimė. Gal tai dėl nevisavertiškumo komplekso?” – retoriškai klausia A.Navickas ir priduria: „Labai trūksta stipraus stratego, kuris galėtų sureguliuoti visos komandos darbą. Nė vienas iš dabartinių patarėjų tokio stratego funkcijos, deja, nesugeba atlikti”.
R.Jasiulevičienei nepatinka tai, kad Prezidento komandai stinga solidumo, santūresnio požiūrio, ramesnio strategiško institucijos veiklos vertinimo. „Deja, komanda yra silpnoji valstybės vadovo grandis”, – reziumuoja ji.
Stasys Gudavičius