Aklavietėje atsidūrusį ginčą tarp automobilių avarijos kaltininko, nukentėjusiojo ir draudimo kompanijos narplios Konstitucinis Teismas
Praėjusią savaitę Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris priėmė nagrinėti Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti kai kurių Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų konstitucingumą. Tiksliau, įstatymo dalį, susijusią su avarijos metu padaromos neturtinės žalos atlyginimu. Šis teismas dirba itin kruopščiai analizuodamas visas aplinkybes ir ilgai brandindamas savo išvadas, o pastarasis prašymas yra 72-asis, laukiantis nagrinėjimo, todėl gali būti, kad sprendimo teks laukti keletą metų. Kuo ypatinga neturtinės žalos atlyginimo problema, ką reikėtų žinoti sudarantiems civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis ir kaip išvengti galimų nemalonumų?
Protingumo paieškos
Vilniaus apygardos teismas į Konstitucinį Teismą kreipėsi suabejojęs, kaip teisingai išspręsti iš pažiūros niekuo neišsiskiriančios eismo nelaimės dalyvių ginčą – civilinę bylą dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos avarijos metu, atlyginimo priteisimo. Šioje byloje ieškovė A.P. teigė, kad 2004 metų vasarą avarijoje ji ir du jos šeimos nariai patyrė 676 tūkst. Lt turtinę ir neturtinę žalą (156 808 Lt turtinės žalos bei 520 000 Lt neturtinės žalos).
Tačiau šiuo metu galiojančiame įstatyme numatyta, kad civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma dėl vieno eismo įvykio, nepaisant to, kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, yra 500 000 eurų dėl žalos asmeniui bei 100 000 eurų dėl žalos turtui.
Kadangi įvykio metu atsakovo E.S. vairuojamas automobilis buvo apdraustas privalomuoju transporto priemonių savininkų valdytojų civilinės atsakomybės draudimu bendrovėje „RESO Europa”, nukentėjusiesiems avarijoje ir buvo atlyginta tik 500 eurų neturtinė žala. Suinteresuotų šalių ginčą sprendęs Vilniaus apygardos teismas taip pat abejoja, ar maksimali draudimo išmoka atlyginant neturtinę žalą – 500 eurų neprieštarauja Konstitucijai.
Ieškovė prašymą dėl Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostatų neatitikimo Konstitucijai grindžia tokiais argumentais. Civiliniame kodekse (CK) nurodyta: jeigu fizinis asmuo suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus jo patirtus nuostolius ir neturtinę žalą.
Pagal CK neturtinė žala (šiuo atveju – asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitos piniginės išraiškos neturinčios pasekmės) atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nurodoma, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Šios nurodytos įstatymo nuostatos taikomos visiems už žalą atsakingiems asmenims, t.y. visiems fiziniams ir juridiniams asmenims.
Atsakomybės dalybos
Avarijos kaltininko vairuotas automobilis BMW buvo apdraustas privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu, todėl daroma prielaida, kad prievolė atlyginti žalą (turtinę ir neturtinę) tenka ir draudimo kompanijai „RESO Europa”.
Ieškovės nuomone, civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo nuostata, jog maksimali draudimo išmoka atlyginant neturtinę žalą yra 500 eurų, nepaisant kiek yra nukentėjusių trečiųjų asmenų, prieštarauja Konstitucijoje nustatytam asmenų lygybės prieš įstatymą principui. Draudimo kompanijoms yra suteikiama išskirtinė padėtis prieš kitus asmenis, atlyginant neturtinę žalą nukentėjusiems asmenims eismo įvykiuose. Todėl draudimo bendrovės, vadovaudamosi šia įstatymo nuostata, nesuteikia draudiminės apsaugos asmenims, apdraudusiems savo civilinę atsakomybę. Taigi žala atlyginama nesivadovaujant sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, nes minėtos avarijos metu žuvo žmogus, kas ieškovei sukėlė daug dvasinių išgyvenimų, lėmė depresiją ir t.t.
Tuo tarpu bendrovė „RESO Europa” nurodė, kad pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą eismo įvykio metu kaltininku yra tik fizinis asmuo. Tokiu būdu jam ir tenka tiesioginė pareiga atlyginti eismo įvykio metu padarytą žalą.
Draudikų manymu, įvykus eismo įvykiui, dėl kurio reikia atlyginti žalą, galima kalbėti tik apie fizinių asmenų lygybę prieš įstatymą – tik šiems asmenims tiesiogiai kyla pareiga atlyginti žalą. Kitų asmenų pareigas apsprendžia teisės aktai ar sutartys. „RESO Europa” tvirtina, jog ieškovė nepagrįstai suvienodina fizinio asmens bei juridinio asmens, pagal sutartį prisiėmusio tam tikrus įsipareigojimus, pareigų apimtį, o kartu nepagrįstai teigia, kad šie asmenys tomis pat aplinkybėmis turėtų įgauti tokias pat teises bei pareigas. Atkreipiamas dėmesys, kad draudimo išmokos išmokėjimas neatima iš ieškovės teisės prašyti, jog likusią žalos dalį atlygintų eismo įvykio kaltininkas.
Bylos medžiagoje pastebima, kad Konstitucinis Teismas dar 1996-aisiais konstatavo, jog visų asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams principas yra vienas pagrindinių konstitucinių principų.
Be to, pagal Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas, svarbus nukentėjusių asmenų apsaugos elementas yra valstybių narių pareiga užtikrinti, kad draudimas padengtų bent tam tikras mažiausias sumas. Šiuo atveju draudikai sumokėjo 500 eurų dydžio neturtinės žalos kompensaciją. Taip pat pastebima, kad ES direktyvose numatytos prievolės mažiausias sumas ne tik peržiūrėti atsižvelgiant į infliaciją, bet ir realiai padidinti siekiant pagerinti nukentėjusių asmenų apsaugą.
T.y. minimali suma, skirta atlyginti žalą asmeniui, turėtų būti apskaičiuota taip, kad būtų visiškai ir sąžiningai atlyginta visiems nukentėjusiems asmenims. Akivaizdu, kad šiuo metu teismui nagrinėjant civilines bylas maksimalios 500 eurų draudimo išmokos nustatymas, atlyginant neturtinę žalą, neleidžia teismui tinkamai vykdyti civilinio proceso tikslų.
Į tai dėmesį atkreipęs Vilniaus apygardos teismas taip pat suabejojo, ar nėra taip, jog dabartinės Transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo normos plačiau gina draudimo bendrovių teises ir interesus nei nukentėjusių bei apdraudusių savo civilinę atsakomybę asmenų. Tai savo ruožtu kelia abejonių, ar Lietuvoje yra įgyvendinti pagrindiniai teisinės valstybės principo elementai – teisinis tikrumas ir teisinis saugumas.
Nukentėjęs asmuo, negaudamas realaus žalos atlyginimo, yra diskriminuojamas, o įstatymas, įtvirtindamas maksimalias neturtinės žalos atlyginimo ribas, suteikia galimybę draudikui išvengti asmeniui padarytos neturtinės žalos atlyginimo. Tokiu būdu draudimo bendrovės yra išskirtinėje padėtyje, lyginant ne tik su nukentėjusiais eismo įvykiuose, bet ir apsidraudusiais asmenimis. Teismas daro prielaidą, kad privalomojo civilinės atsakomybės draudimo institutas, esant tokiam teisiniam reguliavimui, praranda prasmę. Žmogus, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pagrįstai tikisi, kad įvykus draudiminiam įvykiui jis neliks vienas prieš vieną su nukentėjusiuoju asmeniu, t.y. padarytą žalą (taip pat ir neturtinę) atlygins draudikas, o šiuo metu tai pasirodo esant neįmanoma.
Ekspertas nusiteikęs skeptiškai
Šią situaciją pakomentuoti sutikęs Transporto priemonių draudikų biuro direktorius Algimantas Križinauskas pirmiausia atkreipė dėmesį, jog po tragiškos avarijos teismu ginčą sprendžiantys jos dalyviai painioja keletą dalykų.
„Transporto priemonių civilinės atsakomybės privalomojo draudimo (TPCAPD) įstatyme nėra nustatomas ar ribojamas neturtinės žalos dydis pačiam nukentėjusiajam. Šiame įstatyme yra nustatytas draudiko atsakomybės dydis kompensuojant jo kliento (draudėjo) padarytą neturtinę žalą trečiajam asmeniui. Tiek, kiek teismo nustatyta neturtinė žala viršija 500 eurų sumą, ją turi atlyginti nukentėjusiam asmeniui jau ne draudikas, o pats kaltininkas. Ar šis draudiko atsakomybės limitas yra per mažas – čia jau kitas klausimas. Kad ir koks jis įstatyme būtų numatytas, vis tiek jis negalės viršyti maksimalios draudimo sumos asmeniui dydžio (šiuo metu 500 tūkst. eurų, tačiau palaipsniui bus didinama pagal ES direktyvų reikalavimus) ir kartu vis tiek bus limituotas”, – teigė A.Križinauskas.
Draudikų biuro vadovas taip pat pastebėjo, kad TPCAPD įstatymas nereglamentuoja neturtinės žalos dydžio apskritai – tai Civilinio kodekso prerogatyva (čia neturtinė žala ir nelimituojama). Pasak A.Križinausko, svarbiausia yra tai, kad neturtinės žalos, kurią privalo atlyginti draudikas, didinimas, turi tiesioginę įtaką draudimo produkto kainai.
„Gal pavyzdys ir ne visai tinkamas, bet drįsčiau tai palyginti su naujai perkamo automobilio garantija. Vieni gamintojai įkalkuliuoja į kainą vienų metų garantiją, kiti 3 ar 5 metų, bet nė vienas gamintojas neprisiima atsakomybės už automobilio gedimus visam jo eksploatavimo laikotarpiui, nors teoriškai tai įmanoma, jeigu pirkėjas sutiks mokėti už automobilį, tarkim, dvigubai didesnę kainą, nei moka dabartinėmis sąlygomis”, – samprotavo draudikų biuro vadovas.
Kalbėdamas apie kitų šalių privalomojo draudimo tradicijas A.Križinauskas nurodė, kad Danijoje neturtinę žalą draudikas kompensuoja už kiekvieną besigydant praleistą dieną po 70 litų, bet ne daugiau kaip 7,5 tūkst. eurų iš viso ir ne ilgiau kaip 370 gydymosi dienų. Latvijoje neturtinė žala limituota 1000 latų. Norvegijoje draudikai iš viso neatsakingi už neturtinės žalos atlyginimą. Ten ją galima išsiieškoti tik tiesiogiai iš kaltininko. Estijoje neturtinė žala limituota 10 000 Estijos kronų (2 200 litų). Labai panašiai kaip ir Lietuvoje, nes draudimo kompanijos galės dirbti tik tuo atveju, kai bus aišku, kokią atsakomybės dalį prisiima pačios, o kokia lieka jų klientams”, – prognozavo A.Križinauskas.
Ekspertas pripažino, jog kalbant apie neturtinę žalą dažnai labai sunku apibrėžti jos dydį, nes panašiomis aplinkybėmis vienas žmogus patirtus nepatogumus, savo išgyvenimus ir dvasinį skausmą vertina keliais tūkstančiais litų, o kitas – milijonu ar dviem. Kai kuriose šalyse neturtinė žala nėra išskiriama ir teismas sprendžia, kokio dydžio kompensaciją nukentėjusiajam mokėti, tačiau maksimali asmens draudimo suma niekada neviršijama. Yra pavyzdžių, kai teisminiai ginčai (tuo ypač garsi JAV teisėsaugos sistema) baigdavosi iš tiesų sunkiai sveiku protu suvokiamais sprendimais, kai advokatai padėdavo prisiteisti milžiniškas sumas už „moralinę žalą” po to, kai karšta kava lėktuve būdavo aptaškomas jų kliento kostiumas.