Tapybos lauko dovanos ir atradimai

Sigita Maslauskaitė atidarydama savo septintąją personalinę tapybos parodą sakė, kad nori ir žiūrovams parodyti, ir pati pažiūrėti, ką sukūrė per pastaruosius šešerius metus, kai grūmėsi su drobe ir aliejiniais dažais vis dar nenualintame tapybos tradicijų lauke

Iki rugsėjo 4 dienos „Lietuvos aido“ galerijoje veiksiančią parodą Sigita Maslauskaitė pavadino tiesiog „Tapyba“. „Neieškojau jokių įmantrių ar skambių pavadinimų, nes savo paveikslais nesistengiu nieko stulbinamo teigti ir net nesiekiu kaip nors ypatingai save išreikšti. Tiesiog gyvenu ir tapau“, – sakė dailininkė. Šįkart nusprendusi apsieiti be vaizdingo pavadinimo autorė prisipažino negalinti paaiškinti ir savo tapybos, nors ne kartą mėgino tai daryti. Todėl apie šią ir ankstesnes Maslauskaitės parodas, jos įsimintiną kūrybą daugiau kalbėjo susirinkę kolegos ir bičiuliai.

Paslapties šydas

„Kokia rembrantiška šviesa, koks sodrus teptuko mostas, – žavėjosi paveikslais tapytoja iš Niujorko Vida Krištolaitytė. – Nuotabi tapyba!“

„Manau, kad man galite pavydėti, nes esu Sigutės dirbtuvės kaimynė ir dar prieš parodos atidarymą pavyko pamatyti kai kuriuos darbus, – džiaugėsi tapytoja Eglė Gineitytė. – Gražiai Sigita tapo. Stebiu jos kūrybą, kurioje atsiranda vis daugiau šviesių spalvų, o iš darbų jau sklinda paslaptingas švytėjimas“.

„Kai rengėme parodą, pamaniau: kaip gaila, kad neturime daugiau erdvės. Sigutės tokia stipri tapyba, kad kiekvienam kūriniui drąsiai skirčiau po atskirą salę“, – sakė galerijos direktorė Birutė Patašienė.

Taigi reikėtų aštuonių salių, skirtų paveikslams „Šv.Jurgis“, „Angelas“, „Šeimynėlė“, „Molinė liepsna“, „Nešantis per upę“, kitoms per pastaruosius kelerius metus sukurtoms drobėms.

Susitikimai su Maslauskaitės kūriniais nepaprasti. Darbai žavi, traukia ir intriguoja, tarsi kviestų įminti paveikslų paslaptį. Apie tai rašo ir menotyrininkė Rima Povilionytė, pabrėžianti, kad Maslauskaitės kūrinių kompozicijos centre – atpažįstamas žmogaus figūros motyvas, tačiau sunku atskirti žmogaus kūną nuo fragmentų, abstrakcijų, kuriomis iki drobės kraštų užtapoma paveikslų erdvė.

Studijos

Patašienė priminė, kad Maslauskaitė – ne naujokė „Lietuvos aido“ galerijoje, tai jau trečioji autorės paroda čia. Prieš dešimt metų buvo atidaryta ir pirmoji tais metais Vilniaus dailės akademijoje tapybos specialybę baigusios autorės personalinė kūrybos paroda. Filosofas Vytautas Ališauskas prisiminė tuos metus, kai jam teko recenzuoti Jono Gasiūno ir Povilo Vaitiekūno studentės diplominį darbą. „Tai buvo jaunatviško pesimizmo persmelkti darbai, kuriuose autorė per pilkos spalvos atspalvius siekė išreikšti savo ir savo kartos žvilgsnį į pasaulį, – kalbėjo Ališauskas. – Mačiau gražias, tačiau šiek tiek slegiančias drobes, labai didelius, todėl graudžiai nepraktiškus darbus. Šiandien jau yra įvairių formatų drobių, daugiau spalvų. Todėl linksmiau“.

Ališauskas atkreipė dėmesį į Maslauskaitės panaudotus biblinius motyvus, kurie nepretenduoja į literatūrinę iliustraciją; jie tarsi saviti, galingai ir tvirtai nutapyti biblinių pasakojimų atspindžiai.

Tvirtumo kuriant šia tema Maslauskaitei neabejotinai suteikė jos 1997-2000 metų bažnytinio paveldo studijos popiežiškajame Grigaliaus universitete Romoje (Italija). Taip pat – menotyros stažuotės Krokuvoje (Lenkija), kur jai du kartus buvo skirta karalienės Jadvygos stipendija ir Italijos vyriausybės stipendija stažuotei Romoje. Maslauskaitei skirta ir Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondo parama doktorantūros studijoms, – šių metų sausio mėnesį ji apgynė daktaro disertaciją „Šv.Kazimiero kultas ir ikonografija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“.

Dualizmas

Maslauskaitė – Vilniaus arkivyskupijos kurijos menotyrininkė. Autorė LŽ žurnalistei prisipažino, kad šiuo metu ji daug geriau jaučiasi ir laisviau tapo, nei dvejus metus po studijų, kai buvo atsidėjusi vien kūrybai. Pasakojo, kaip be didelių pastangų, per atsitiktinumą pateko į Italiją, mokėsi kitur. „Menotyros studijos ne tik labai praplėtė akiratį, – kalbėjo Sigita. – Nebeliko jaunatviškos laisvo menininko įtampos, kai slėgė didžiulė atsakomybė dėl kiekvieno darbo, neišvengiamai turėjusio būti šedevru. Dabar kuriu savo malonumui. Tapyba – gyvenimo būdas, kai negalvoju apie kasmetes personalines parodas, pernelyg neteikiu reikšmės, ką apie mano tapybą rašo, kaip ją vertina“.

Pastaruoju metu Maslauskaitė pati daug rašo. Palygino tapytojos ir menotyrininkės patirtį. Rašymas, anot Sigitos, atsakingesnė, daugiau žinių ir atsakomybės reikalaujanti kūryba.

„Keistai jaučiuosi, kai tenka tapytojams pasakoti apie savo menotyros studijas ir darbus: tarsi gėda girtis. O menotyrininkus lyg ir nepatogu kviesti į parodą, nes daugeliui atrodo, kad tai nesuderinami dalykai, – prisipažino Maslauskaitė. – Nuo šių dualistinių išgyvenimų mane gelbsti autoironija, su humoru stengiuosi žvelgti į save ir savo tapybą“.

Ypač linksma prisiminus kūrybinio kelio pradžią. Tuomet su studijų bendraminčiais stengėsi tapyti be spalvų, drobes mindžiojo ir net degino – tai buvo savotiškas protestas prieš lietuvių tapybą ir lietuviškąjį ekspresionizmą. „Vis labiau įsitikinu, kad spalvomis tapyti sunkiau, nei be spalvų, – prisipažino Maslauskaitė. – Dabar siekiu, kad mano paveiksluose būtų vis daugiau spalvų. Grumiuosi su drobe ir aliejiniais dažais vis dar nenualintame lietuviškos tapybos tradicijų lauke…“

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.