Viešosios nuomonės apklausa liudija, jog veik du trečdaliai šalies gyventojų pritartų, kad, atsakydama į Rusijos organizuotą žaliavos tiekimo vamzdynais blokadą „Mažeikių naftai”, Lietuva pradėtų geležinkelio ruožo Kaliningrado kryptimi, kuria gabenami tranzito kroviniai į Rusijos eksklavą ir iš jo, remontą.
Vienai žinių agentūrai praėjusią savaitę paskelbus, kad Lietuva gali imtis atsakomųjų priemonių į politiškai motyvuotą naftotiekio remontą, Marijos žemėje kilo nacionalinio pasididžiavimo savimi banga. Lietuviai treptelėjo koja ir buvusiam carui špygą parodė! Jeigu viešai skelbiamos apklausos rezultatai atitinka tikrovę, reikia manyti, jog jau senokai toks pasigėrėjimas savimi bent trumpam suvienijo ir seną, ir jauną lietuvį. Ir turčių, ir šiukšlių konteineriuose besiknaisiojantįjį. Ir melžėją, ir Prezidentą.
Tik štai tas nelemtas, neseniai išsivystęs refleksas – kai stoja tokia vienybė ant Lietuvos, nori nenori ima graužti įtarimas, kad politinis pagrūmojimas kumščiu Rytų kaimyno pusėn daugiau skirtas mums patiems nei kaimynui. Čia panašiai kaip su muse, besitaikančia įspirti drambliui į pautus: „Aš – galiu!”Skraido po mišką ir visiems giriasi esanti pajėgi įspirti, tačiau niekaip nedrįsta prisiartinti prie dramblio užpakalio, nes dreba iš baimės būti pritrėkšta uodegos. Yra prasmės tik padiskutuoti, kas šiame veiksme atlieka musės vaidmenį: du trečdaliai tautos ar valstybės vyrai.
Puikiai suprantu, kad mano logika iš esmės skiriasi nuo dviejų trečdalių apklaustųjų logikos. Nes, mano požiūriu, norui ar reikalui esant, svarbu pirmiausia į Kaliningradą einantį geležinkelį išardyti remonto darbams, o tada kalbėti. Arba suvis nekalbėti. Rusai ne tokie buki, kad nematytų Lietuvos galimybių, konteksto, aplinkos ir nesuprastų politinės remonto potekstės: kaimyniškos grąžos už naftos vamzdžio į Mažeikius remontą. Dabar viskas įtartinai panašu į blogąja prasme tradicinę lietuvišką politiką: su kaupu burtų, užkeikimų ir burnojimo, bet tuo pat metu – beveik jokio konkretaus veiksmo. Šį bruožą prieš pusantrų metų taikliai apibūdino Klaipėdos universiteto docentas Vygantas Vareikis: „Lietuviai labai dažnai iškelia žodį kaip politikos veiksmą, tačiau kai ateina laikas veikti, mums sekasi kur kas prasčiau nei kalbėti ir grūmoti”.
Kalbant apie tai, visai neprošal pažvelgti į aptariamo politikos veiksmo chronologiją:
Rugpjūčio 18 dieną Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos sekretorius Albinas Januška Rusijos laikinajam reikalų patikėtiniui Lietuvoje „leido suprasti”, kad artimiausiu metu gali būti pradėti kompleksiniai remonto darbai labiausiai sudilusių geležinkelio ruožų, vedančių į Kaliningrado sritį. Remdamasi savo šaltiniais, tai pranešė žinių agentūra BNS. Prezidento atstovė spaudai tą pačią dieną sako, kad „šalies vadovas nekomentuoja neoficialių šaltinių informacijos”.
Rugpjūčio 19 dieną ta pati žinių agentūra praneša, kad „Lietuvos Prezidentas pritaria Kaliningrado tranzitui naudojamo geležinkelio remontui”. Nors tokios tezės Valdo Adamkaus komentarų citatose nepateikia. Tačiau savaitgalį nuo pranešimų apie tariamus Prezidento grasinimus jau mirga visa Rusijos žiniasklaida.
Rugpjūčio 21 dieną LR Ministras Pirmininkas Gediminas Kirkilas pareiškia, kad „geležinkelio remontas bus, jeigu to reikėtų. Jis vyks tuo atveju, jei reikės, bet kokiais nors politiniais motyvais jokių remontų mes nenumatome”.
Rugpjūčio 22 dieną LR susisiekimo ministras Algirdas Butkevičius pareiškė, kad, nutrūkus rusiškos žaliavos tiekimui „Mažeikių naftai”, Lietuva tikrai nesiims jokio „politinio” geležinkelių remonto: „Galiu atsakingai pareikšti, kad jokių papildomų geležinkelio darbų nebus numatyta”. Ministras paaiškino, jog valstybės valdomos AB „Lietuvos geležinkeliai” tikslas: didinti pralaidumą, saugumą ir savo pajamas.
Pššš. Grėsmingai dygliuota politinio veiksmo kuoka pasirodo tebuvęs oro pripūstas balionas, kuris dabar jau gerokai subliūškęs ir susiraukšlėjęs. Beje, regis, pažvelgus į šią viešų veiksmų chronologiją net nepadoru sakyti, kas iš visų dalyvavusių veikėjų atrodo, švelniai tariant, keisčiausiai. Jeigu V.Adamkaus pareiškimai buvo neteisingai interpretuoti, t. y. žiniasklaidos „pagražinti”, šalies vadovas turėtų bent jau išsiaiškinti, kas jį „pakišo”. Žinių agentūra, kuri įsijautusi į savo „misiją” dar pranešė, neva lietuvišką kuoką išvydusiems Rusijos politikams tapo „baugu”? Ar kokie nors politiniai intrigantai, organizavę A.Januškos ir Rusijos diplomato pokalbių detalių „nutekėjimą” į žiniasklaidą?
Na, o jeigu Prezidento vaidmuo šiame šurmulyje liudija imančius pūsti permainų vėjus jo komandoje, tada suvis striuka. Nes visa ši istorija kaip tik ir yra blogiausios rusiškos politikos pavyzdys. Tik dar blogesnis. Per vieną vienintelę savaitę – visiška šalies Prezidento žodžio vertės devalvacija. Net rusai jau išmoko politikoje ne seilėmis taškytis, o veikti. Blogiausiu atveju tarp jų atsiranda koks nors „vyriausiasis sanitarijos gydytojas”, prokuroras arba „Transneft” viceprezidentas, kurie nemirksėdami jau išmoko paaiškinti Kremliaus sprendimų motyvus, tiesa, su tikrove dažniausiai neturinčius nieko bendro. Lietuvoje atvirkščiai: kokių nors viceministrų, politologų ar susireikšminusių žiniasklaidininkų užstalėje rezgamų intrigėlių įkaitu paprastai tampa šalies vadovas.
Svarbiausias klausimas: o bėgių į Kaliningradą išardyti (remontuoti) dabar jau lyg ir nebėra kam?