Į 148 metrų aukščio dangoraižį „Europa” fasadu kopiantis žmogus, triukai motociklais skriejant 10 metrų aukštyje – tai tik pora reginių, kuriuos išvys žiūrovai rugpjūčio 31-ąją per festivalio „Sostinės dienos 2006” atidarymą Vilniuje.
Tarptautinis festivalis truks iki rugsėjo 9-osios, o jį pradės nepakartojamų įspūdžių žadantis projektas „Oro stebuklai” Europos aikštėje.
Į daugiau nei 70 aukščiausių pastatų įkopęs prancūzas Alainas Robertas, pramintas „žmogumi-voru”, be jokių apsaugos priemonių šturmuos aukščiausią biurų pastatą Baltijos šalyse.
Prieš pat „žmogus-voro” pasirodymą šalia Europos aikštės, Konstitucijos prospekte, šėls specialus „Red Bull X-Fighters” sportinių motociklų šou.
Jo metu prestižiškiausio ir įspūdingiausio „Motocross Freestyle” turnyro „Red Bull X-Fighters” dalyvis Nickas Franklinas kartu su Chrisu Birchu 100 metrų ilgio trasoje su kliūtimis atliks įspūdingų triukų motociklais.
Europos aikštėje įrengtoje scenoje neįprastą įtampą nuspalvins DJ Mamania, saksofonininkas Danielius Praspaliauskis, realybės šou „Dangus” dalyviai Rasa Bubulytė ir Jonas Čepulis bei grupė „Skamp”.
Kaskart rizikuoja gyvybe
Į Vilnių atvyksiantis prancūzas A.Robert’as, visame pasaulyje daug geriau žinomas „žmogaus-voro” („spiderman”) pravarde, ją patvirtina be jokių kino triukų.
Apsiginklavęs vien pirštinėmis, specialiais alpinisto batais ir slidumą mažinančios pudros maišeliu, 44 metų vyras įveikė kone visus aukščiausius pasaulio pastatus kaskart rizikuodamas savo gyvybe.
Prancūzas nenaudoja virvės ir kitų saugos priemonių, pasitiki vien savo raumenimis ir galva.
A.Robert’o sąskaitoje – Niujorko „Empire State Building”, aukščiausias pasaulio dangoraižis „Tapei 101” Taivane, Eiffelio bokštas Paryžiuje, „Petronas Towers” Malaizijos mieste Kvala Lumpūre ir daugybė kitų turbūt ne tik žmogui, bet ir paprastam vorui neįveikiamų pastatų.
Nuo dangoraižių stogų „žmogų-vorą” dažnai nukrapšto policininkai, nes, genamas savo aistros, jis kopia ir be leidimo.
Vilniuje į „Europos” dangoraižį prancūzas kops legaliai.
Prieš viešnagę Lietuvoje A.Robertas davė išskirtinį interviu „Lietuvos rytui”.
Žurnalistams prisistato pravarde
– Žmonės visame pasaulyje jus vadina „žmogumi-voru”. Ar jums patinka ši pravardė? – „Lietuvos rytas” paklausė A.Roberto.
– Taip mane praminė žiniasklaida. Kadangi šiandien daugelis žmonių mane pažįsta būtent šia pravarde, aš jos nesikratau.
Kai ruošdamasis įveikti naują pastatą paskambinu agentūroms „Reuters” arba AP, aš prisistatau: „French Spiderman”.
Jeigu sakyčiau, kad esu A.Robert’as, žurnalistai nė nežinotų, kas aš toks.
Keliaujant po įvairias pasaulio vietas žmonės mane dažnai atpažįsta, tačiau tik retas gali pasakyti tikrąjį mano vardą ir pavardę.
Traumos suteikia naujų jėgų
– Kodėl pradėjote laipioti dangoraižiais?
– Kopti man patiko nuo pat vaikystės. Galima sakyti, kad pastatais ir uolomis laipioju kone visą gyvenimą.
O pirmąjį aštuonių aukštų pastatą įveikiau būdamas 12 metų.
Pamiršau buto raktus, tad namo grįžau per balkonus.
– Patyrėte ir labai rimtų traumų. Tai jūsų neatgrasino ar bent jau nepaskatino kopti su saugos virve?
– Ne, priešingai. Traumos man suteikė papildomų jėgų.
Iki rimčiausios mano traumos 1982 metais, kai stačia galva nukritau iš 15 metrų aukščio, priklausiau geriausiems savo kartos kopikams Prancūzijoje.
O po šios traumos atsidūriau tikrai labai žemai. Tačiau kopimas – visas mano gyvenimas.
Kad vėl atsistočiau, reikėjo sutelkti visas pastangas.
Rankose laiko gyvybės siūlą
– Kaskart rizikuojate savo gyvybe. Ar tai darote dėl garbės, pinigų, ar iš aistros?
– Vedamas aistros. Man kopimas tapatinasi su drąsa. Žinoma, kaip visi žmonės, aš bijau. Tačiau vos pradėjęs kopti baimę pamirštu.
– Tokio gebėjimo nugalėti baimę yra išmokstama ar jis įgimtas?
– Ištreniruoti savo valią įmanoma, bet pirma reikia žinoti, ar šito labai stipriai nori. Būdamas vaikas bijojau visko, bet svajojau būti drąsus, panašus į Robiną Hudą, d’Artanjaną arba Zoro.
A.Robert’as: „Man kopimas tapatinasi su drąsa. Žinoma, kaip visi žmonės, aš bijau. Tačiau vos pradėjęs kopti, baimę pamirštu”.
Dalis žmonių savo svajones užsklendžia ir jų niekuomet neįgyvendina.
O kiti, priešingai, mano, kad svajones galima realizuoti, net jei reikia pradėti nuo visiško nulio.
Prieš 30 metų aš labai bijojau aukščio. Tai buvo beveik fobija. O šiandien aukštis virš prarajos man labai patinka.
– Sau ir kitiems dešimtis kartų įrodėte, kad mokate nugalėti baimę. Kodėl šiandien toliau rizikuojate ir nekopiate prisirišęs?
– Tai nebūtų mano būdas kopti. Kopimas man yra kur kas daugiau nei aštrių pojūčių sportas. Man tai – požiūris į gyvenimą.
Tai, ką darau, su sportu turi nedaug ką bendra. Sportininkas tą patį atliktų su virve, kuri, atsiradus rizikai, jį apsaugotų. Sportininkas stengiasi pasirodyti kuo geriau.
Tačiau tokio pat baimės jausmo jis nepatiria. Jis jaudinasi, nes nori nugalėti, būti pirmas.
O aš kopdamas turiu žūtbūt laimėti. Priešingu atveju mirčiau. Gyvenimą tiesiogine žodžio prasme laikau savo rankose. Toks iššūkis man atrodo kur kas įdomesnis nei sportininko.
Pasitiki savo galva ir akimis
– Gal prieš kopdamas jūs laikotės kokio ritualo arba turite talismanų?
– Ne, tikrai neturiu nieko specialaus. Man atrodo, kur kas svarbiau būti pasirengusiam ir pasitikėti savo galva. Tai padeda labiau nei prietarai ar talismanai.
Aš mėgstu vėrinius ant kaklo ir žmonės kartais mano, kad tai – talismanai. Tačiau karoliukai – tik papuošalas, ir juos nuolatos keičiu.
– O iš ko pragyvenate?
– Prancūzijoje susiradau įmonių, kurios mane remia. Taip kas mėnesį susirenku algą.
Vilniuje esu pakviestas į festivalį. Man apmoka kelionę, bet kopsiu nemokamai.
Džiaugiuosi, nes turėsiu progą susipažinti ir su Lietuvos sostine.
– Kaip plikomis rankomis galima kopti į dangoraižį?
– Tam turi būti pritaikyta pastato struktūra. Ją labai svarbu visapusiškai įvertinti.
Iš Vilniaus gavau pastato fotografijų ir įvairius jo matmenis.
Jis man atrodo įveikiamas.
Tačiau savo akimis patikros neatlikau: rengėjai neapmokėjo kelionės. Galbūt atvykęs ir pamatęs pastatą nutarsiu, kad kopti be įrangos juo neįmanoma arba būtų per daug pavojinga. Todėl dėl viso pikto atsivešiu ir įrankių.
– Vadinasi, nesate pramuštgalvis ir aklai nerizikuojate?
– Žinoma, kad ne. Paprastai pastatą prieš kopdamas apžiūriu ir tik po to nutariu, ar jis įveikiamas.
Apsisprendimui daug įtakos taip pat turi orų sąlygos, o kopiant be leidimo – advokatų nuomonė.
Nerimauja dėl temperatūros
– Gyvenate su žmona ir trimis vaikais. Juos turbūt kaskart apima nerimas, kai kopiate?
– Žmona gyvena su mano aistra. Kai mes susipažinome, šia veikla jau užsiiminėjau. Galima sakyti, kad ji savotiškai priprato.
– Ar Baltijos šalyse lig šiol neteko lankytis?
– Buvau Lenkijoje ir Slovakijoje, tačiau į Lietuvą atvykstu pirmą kartą.
Pažiūrėjau į žemėlapį ir nustebau, kad jūsų šalis yra toli į šiaurę.
Tikiuosi, nebus labai šalta, juolab kad kopti teks vakare, jau sutemus. Kelią man nušvies prožektorius.
Kalnuose esu kopęs ir esant 30 laipsnių šalčio, tačiau ideali temperatūra man yra apie 20 laipsnių šilumos.
– Kokius dangoraižius dar svajojate įveikti?
– Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, labai norėčiau įkopti į „Total” dangoraižį.
Stengiuosi gauti leidimą, bet kol kas nesėkmingai.
– O be leidimo nekopsite?
– Viskas įmanoma.
Vaikai neseka tėvo pėdsakais
– Kaip jūs palaikote savo fizinę formą?
– Pirmiausia reikia šiek tiek prižiūrėti savo svorį (1,63 m ūgio A.Robert’as sveria 50 kilogramų. – Red.).
„Dalis žmonių savo svajones užsklendžia ir jų niekada neįgyvendina. Prieš 30 metų aš labai bijojau aukščio. Tai buvo beveik fobija. O šiandien aukštis virš prarajos man labai patinka”, – teigė „žmogus-voras”.
Taip pat aš stengiuosi reguliariai treniruotis, nes svarbu išlaikyti raumenų tvirtumą.
Namuose turiu kopimo sieną ir treniruojuosi kasdien, o užsienyje – kai galiu.
– Neseniai jūs atšventėte 44-ąjį gimtadienį. Gal jau planuojate su savo aistra atsisveikinti?
– Ne, bet manau, kad po trejų ketverių metų kopti taps sunkiau. Vėliau rengsiu konferencijas.
– Gal kuri nors jūsų atžalų ketina sekti tėvo pėdomis?
– Mano vaikams dabar 18, 16 ir 11 metų. Kopimas jų netraukia.
Vyriausias sūnus tam turi gerus fizinius duomenis, nors manau, kad kopimas jį baugina. Bent jau toks, kokį aš praktikuoju, – be saugos priemonių. Sūnus dabar tarnauja armijoje ir bus paimtas į specialiąsias pajėgas.
Ant stogo – policininkai
– Kur vyksite iš Vilniaus?
– Į Singapūrą ir Malaiziją. Ten kopti turiu leidimus.
Tačiau esu numatęs kopti ir nelegaliai: Šanchajuje ir Meksike.
– Ar policininkai per daug nesikabinėja?
– Ne, paprastai jie nebūna labai pikti. Trumpam areštuoja, bet ir tai ne visada.
Barselonoje rugpjūčio 3 dieną kopiau į „Agbaro” dangoraižį. Jo viršūnėje mane tradiciškai pasitiko policininkai ir pasakė: „Jūs nesate sulaikytas”.
Atsakiau: „Taip, žinau”.
Prie sulaikymų esu taip pratęs, kad tik po kelių akimirksnių suvokiau, jog pareigūnai man pasakė priešingą dalyką.
Likau baisiai nustebęs.