Viena „Kokteilio” skaitytoja irgi turi ką prisiminti: „Mano jaunystės laikais buvo kolūkiai ir kažkodėl kiekvienais metais surašinėdavo, kas kiek laiko karvių, kiaulių, vištų.
Buvau gal kokių 6 metų, atėjo surašinėtojai, tėvų nėra. O aš su visu vaikišku nuoširdumu viską išpasakojau smulkiai. Kai grįžo tėvai, pasigyriau, kokį gerą darbą padariau…
O tėveliai tuo neapsidžiaugė. Tuomet kažkodėl daugiau dviejų karvių laikyti nebuvo galima, o pas mus buvo trys. Nuo to karto įgavau proto.”