Kartą teko klausytis dviejų filosofijos profesorių išvedžiojimų apie rūkymą. Vienas jų įtikinamai, bet nuobodžiai klojo argumentus apie rūkymo žalą. Antrasis plėšė cigaretę po cigaretės ir pasakojo neva tikrą atsitikimą apie dvynius, kurių vienas rūkė, o kitas – ne. „Tas rūkorius mirė šeštadienį, o jo nerūkęs brolis dvynys – sekmadienį, – porino dūmijantis profesorius. – Argi verta dėl vienos dienos atsisakyti tokio malonumo?” Klausytojams anekdotas patiko. Daugelis linkę lyg už šiaudo griebtis net ir absurdiškos dingsties, kad pateisintų žalingą įprotį.
Šiandien – pasaulinė nerūkymo diena. Nuo šio malonumo – tabako dūmų – kasmet miršta per trejetą milijonų planetos gyventojų, arba apie aštuonis tūkstančius kasdien. Nepaisant visų pasergėjimų, kokias ligas galima įsivaryti nikotinu, rūkančiųjų nemažėja, o jų gretas papildo vis jaunesni rūkaliai ir moterys.
Bet jeigu milijonai žmonių, tarp jų gana protingų, mėgaujasi tabako dūmais ir sąmoningai rizikuoja savo sveikata, kokia tokios elgsenos prasmė?
Vis dėlto ji yra! Gal net vienintelė, bet labai svarbi. Tai ekonominė nauda. Prekyba rūkalais – tai didžiulės pajamos. Klaipėdoje cigaretes gaminanti įmonė „Philip Morris Lietuva” yra ketvirta mokesčių mokėtoja šalyje. Kuo daugiau rūkalų parduodama ir eksportuojama, tuo daugiau pajamų gauna valstybės biudžetas. Tų pajamų būtų dar daugiau, jeigu ne cigarečių ar pilstuko kontrabanda iš Kaliningrado srities ar Baltarusijos. Be to, iš legalios rūkalų ir degtinės prekybos, lošimų verslo tam tikras mokesčių nuošimtis patenka į Kultūros ir sporto rėmimo fondą, populiariai vadinamą „šnapso” fondu.
Įdomus paradoksas: kuo daugiau rūkoma, svaiginamasi alkoholiu ar prasilošiama, tuo daugiau paramos kultūros, meno ir sporto veiklai. Vadinasi, nuo plaučiais perkoštų dūmų, per skrandžius perleistų svaigalų ar nuo prašvilptų lošimo namuose pinigų kiekio priklauso, kokią paspirtį gaus dailės, architektūros, fotografijos, kino, muzikos, literatūros kūrėjai, teatralai, įvairių renginių ir švenčių organizatoriai. Išties absurdiškai nelinksmas paradoksas!
Tačiau nereikėtų jo smerkti vien pagal ekonominę logiką. Atvirkščiai: gal ne tik vertėtų grąžinti tabako reklamą į žiniasklaidą, bet ir aukštos valdžios rūmų kaimynystėje pastatyti paminklą tiems, kurie, alindami savo sveikatą, remia menus? Tai, pavyzdžiui, galėtų būti beveik biblijinė skulptūrų kompozicija – dūmus pro šnerves leistų Ieva, o briaunuotą svaigalų stiklinę verstųsi Adomas.
Specialiam tyrimui vadovavęs britų mokslininkas Tomas Heffermanas teigia, kad pastebėtas aiškus neigiamas cigarečių poveikis kasdienei atminties funkcijai. Ją maždaug ketvirtadaliu susilpnina nuolatinis didelis nikotino kiekis. Matyt, apie tą tyrimą girdėjo ir Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius Vytautas Gudaitis, nes išleido įsakymą, kad nuo šiandien, nuo tarptautinės dienos be tabako, uždraudžiama rūkyti visose šios knygų šventovės patalpose. „Tikime, kad mūsų skaitytojai prisidės prie mūsų pastangų gerinti sveikatos saugos būklę bibliotekoje”,- pažymima minėtame įsakyme.
Pagal 2004-aisiais priimtą Tabako kontrolės įstatymą kavinės ir barai iki kitų 2006 metų gegužės turės pasirūpinti tinkamomis vietomis nerūkantiems lankytojams. Dar kalbama, kad Vilniaus miesto savivaldybė ketina uždrausti viešai traukti dūmą Gedimino prospekte. O kas tada rems kultūrą ir sportą?
Povilas S.Krivickas