Rugpjūčio 19-oji
Pirmąją čempionato dieną galima reziumuoti taip: vienas didelis netikėtumas – Nigerijos pergalė prieš Serbijos ir Juodkalnijos rinktinę, o kitas labai skausmingas – dviem taškais pralošėme turkams. Turbūt labiau pralošėme, o ne jie laimėjo.
Galima kaltinti įtampą, starto rungtynėms dažnai būdingą didesnį jaudulį ar neprisijaukintą Fortūną, tačiau faktas nesikeičia – Lietuvos rinktinė, sužaidusi prastas rungtynes, nepaisant to, turėjo šansą išplėšti pergalę.
„Jei jau bauduojat, tai darykit tokią pražangą, kad nebūtų jokio metimo”, – karščiavosi per pertrauką rūbinėje treneriai. Tokią, kokias darė turkai, neleisdami lietuviams net kamuolio iškelti virš galvos.
„Penki varžovų taškai su pražangomis (t.y. dar penki papildomi taškai baudų metimais) vien per pirmąją rungtynių pusę, abu kėlinius turkai baigė taikliomis atakomis paskutinėmis sekundėmis (dvitaškis ir tritaškis) – štai jums mažiausiai dešimt taškų, kurių galėjo nebūti”, – paprastą aritmetiką rungtynių pertraukoje savo žaidėjams išdėstė Antanas Sireika. Vėliau paaiškės, kad tų dešimties taškų net nebūtų prireikę.
Antroje pusėje buvo jau kita, tačiau tokia pat skausminga aritmetika – per vieną ketvirto kėlinio atkarpą lietuviai, pirmaudami 3 taškais, metė aštuonias baudas iš eilės. Taiklios buvo tik dvi… Turkai, beje, prie baudų metimų linijos taip pat neblizgėjo (59 proc., pabaigoje abu sykius prametė net jų patikimiausias – Serkanas Erdoganas). Tačiau suprantama, kad po rungtynių jie būtų dėl to nesigraužę.
Tai, kad pergalė prieš Lietuvą turkams buvo ypatinga, po rungtynių patvirtino ir Turkijos vyriausiasis treneris Bogdanas Tanjevičius. „Pagaliau nusimetėme tą Lietuvos beždžionę nuo savo pečių. Komanda atidavė 100 procentų jėgų – tik taip ir galėjome įveikti tokią superkomandą, kaip Lietuvos rinktinė”, – patenkintas atsiduso turkų treneris. „Lietuvos beždžionė” – tai iki vakar dienos turkų lietuviams pralaimėtos visos šešios tarpusavio rungtynės Europos ir pasaulio čempionatuose. Nors galėjo ta beždžionė ir toliau ten tupėti.
„Po tiek pralaimėjimų lietuviams norėjome pagaliau nugalėti. Gal tas didesnis noras laimėti ir padėjo”, – sakė Ibrahimas Kutluay‘us.
Per vakarienę nuotaikos nekokios. Dar blogiau, kad visos komandos valgo vienoje didelėje salėje ir tiesiog fiziškai jauti, kaip prie už kelių metrų išrikiuotų stalų vakarieniauja Turkijos ekipa. Po valgio treneriai pasidalija į dvi grupes: vieni sėda analizuoti būsimo varžovo – Graikijos ekipos, kiti – peržiūri ką tik pasibaigusį mačą su turkais.
Rugpjūčio 20-oji
Antroji čempionato diena ir vienos iš centrinių rungtynių – dviejų pastarųjų metų Europos čempionų Lietuvos (2003 m.) ir Graikijos (2005 m.) akistata. Įnirtingas mūšis, kuris trunka net 45 gryno krepšinio minutes, laiko įtampoje ne tik abiejų komandų sirgalius, bet ir neutraliuosius japonus. Tačiau „happy end‘o” vėl nėra – po sirenos džiaugiasi pernykščiai Europos čempionai.
Ir vėl – daugybė vertinimų, nuomonių ir svarstymų, bet esmė nuo to nesikeičia: antrą kartą užlipome ant to paties grėblio. Ir šį vakarą žaidėjai kovojo sukandę dantis, kartą turėjom net 10 taškų persvarą, porą kartų išlipome iš didelių duobių. Tačiau atėjo lemiamos minutės, kai buvo sprendžiamas rungtynių likimas, buvo toks įspūdis, tarsi kažkas kartotų 24 valandų senumo įvykius: kvailos klaidos, desperatiški metimai, slystantis iš rankų kamuolys.
Taigi po dviejų dienų – 0-2
„Bl***t, antrą kartą patys „atiduodame” rungtynes. Geriau jau praloštume dvidešimt – nebūtų taip skaudu!”, – rūbinėje neišlaiko vienas rinktinės žaidėjų.
Treneriams nelabai reikia ir kažką sakyti. Akivaizdu, kad patys krepšininkai be jokių pamokslų puikiai suvokia – ne tokios turėjo būti paskutinės jų atakos ir ketvirtajame kėlinyje, ir pratęsimo metu. Todėl ir netuščiažodžiauja nei A.Sireika, nei jo pagalbininkai. „Manau, patys suprantate – kai labiausiai reikėjo, pritrūko proto ir šaltakraujiško žaidimo”.
Dabar svarbiausia nepasiduoti depresijai. Aišku viena – šią depresiją reikės įveikti patiems. Geriausias vaistas – pergalės. Tačiau net šanso iškovoti pirmąją šiame čempionate dabar reikės palaukti ilgiau – rytoj C grupės komandoms suteikta poilsio diena.
Pakilęs nuo kėdės, Linas Kleiza prataria: „Gerai, chebra. Liko trys rungtynės. Reikia jas laimėti”. Komanda sudeda rankas į tradicinį ratą. „Mes – už Lietuvą!”. Dabartinė situacija – dar ne beviltiška. Blogiausia bus, jei komanda praras vienybę. O kol kas belieka laukti trečios varžybų dienos.