„Neįsivaikink“ plėšrūno jauniklio

„Žmogus, radęs ant žemės mielą pūkuotą paukštėką, susigraudinęs nešasi jį namo. Nežino, jog jis porą dienų trinasi žolėse, o paukščiuko tėvai puikiai žino, kur jis yra ir juo rūpinasi“, – sakė ornitologas Vilius Baranauskas.

– Gelbėti iš gamtos nusilpusius paukščius gali ir geba tik profesionalai, specialios tarnybos, tarkime, Kauno zoologijos sodas, mūsų labdaros ir paramos fondas „Fauna ir flora“, kurio ir specializacija – sparnuoti plėšrūnai, – aiškina Vilius. – Gamta pati susitvarko su savo jaunikliais, kurie iškrenta iš lizdų. Kai kurių paukščių tokia biologija, kad jie deda kiaušinius kas dvi paros, ir prakutęs vaikis palieka lizdą, kad liktų vietos kitam pypliui. Iššokėlį tėvai gina nuo plėšrūnų, kiek gali, ir jo nepalieka.

Kai iš pažiūros bejėgį paukštuką paima žmogus, šio laukia beveik neišvengiama žūtis arba jis, įkištas į narvelį, liūdnai baigia savo egzistenciją. Dauguma klaipėdiečių jau žino, kad turime voljerus plėšrūnams, ir galime jiems padėt“, – sakė fondo „Sakalo sugrįžimas“ įkūrėjas.

Lūžęs sparnas – mirtis

„Kai žmonės randa sužeistą suaugusį plėšrūną, tempia jį į „Nuarą“, tačiau lūžęs paukščio sparnas gamtoje jam lemia mirtį. Ir veterinarijos gydytojams neįmanu jo subintuot, nes kaulų struktūra sudėtinga. Jei sparnuotis yra patyręs mikrotraumą, mes jį įkurdiname reabilitacijos centre ir išbandome sakalininkystėje naudojamas mokymo skraidyti technikas. Na, o kai paukštis jau paskrenda 100 metrų, ir nekrivuliuodamas, jau galima jį paleist į laisvę. Prieš tai sumažinamas „piloto“ svoris, jis viliojamas prie rankos, po to – prie vilioklio, kiekvienam parenkama individuali technika. Be to, jei patvarkėme mikrotraumą ir patepėme sužeidimą jodu, dar negalima paukščio išmesti į gamtą, nes po penkių dienų žus iš bado. Kaip ir žmogaus lūžusia koja, jo laukia reabilitacijos laikotarpis. Tuomet atsistato jo krūtinės raumenys (išgyvenimo laidas), kaulai ir plunksnos“, – sako ornitologas.

O mieste žmonės dažniausiai suranda pelėsakalių jauniklius. Juos reikia palikti ramybėje, nes dvi dienos, prieš pradėdami skristi, jie patys iššoka iš lizdo, nuplaniruoja į tinkamą vietą. Tam tikrais garsais pelėsakaliai šaukia tėvus, o šie viską mato ir girdi. Gerai, jei vaikus moko skraidyti ant trylikaaukščio stogo. O žolėje jį gali pagauti katinas – nieko nepadarysi. Žmogus jam negali padėti. Pelėdiniai paukščiai apskritai „valkiojasi“ ant žemės. Mieste pelėdiniai perisi ties Žardės piliakalniu, Žardupės gatvėje ornitologai iškėlė jiems lizdadėžes.

Bubo bubo – išgelbėtas

Paskutinysis Viliaus išgelbėtas dvidešimties dienų jauniklis – Didysis apuokas (Bubo bubo). Tai itin retas paukštis, Lietuvos ornitologų draugija yra jų suskaičiavus iki 20 – 40 porų iš viso. Tai pats didžiausias pelėdinis ir vienas stambiausių mūsų plėšriųjų paukščių. Didesnis pasaulyje apuokų porūšis – sibirinis. Mūsiškis dažniausiai peri tiesiog ant žemės. Iš vaikų gavęs didžiojo apuoko jauniklį, veterinarijos gydytojas Linas, apžiūrėjęs ir nustatęs – sveikas, atidavė jį Viliui. „Matyti, jog paukštis kurį laiką buvo maitintas namuose, bet paskui gal žmogus nebepajėgė: per dieną juk sulesa 200 gramų jautienos. Augdamas minta pelėmis, paukščiukais, na, o suaugęs, sveriantis 2 kg apuokas griebia stambesnį grobį – graužiką, laukinę antį ar kiškį“.

Ornitologas, kalbėdamas apie imprintingą (per trumpą laiką gyvūno smegenyse užfiksuotus vaizdus ir su jais susijusias elgesio reakcijas), sakė, jog šis apuokėlis turi dvigubą imprintą. Jam liko supratimas, kad jo tėvai – apuokai ir partnerio gamtoje tokio ieškos, o dabar jo tėtis ir mama – ne kas kitas, o Vilius. „Jis – visiškai žioplas kūdikis, ir žalio supratimo neturi, kaip maitintis. Aš visokiais būdais bandau išaiškint jam, kas tas grobis ir kaip jį pult. Šiuo metu gamtoje apuokėliai jau patys gaudo grobį, bet tėvai jiems padeda.

Apuokai sunkiai išgyvena pirmąją žiemą, nes dar nėra patyrę medžiotojai. Lytiškai subręsta tik trijų metų amžiaus. Todėl jų ir nėra daug: miškų kirtimai, svetimų judesiai aplink lizdą, o ir visaėdžiai šernai godžiai ryja kiaušinius ir jauniklius. Šie ūbauja naktimis, o savo nepasitenkinimą išreiškia kimiu viauksėjimu. Gali įžiūrėti dideles oranžines akis, su gražiai išsidėsčiusiomis skruostų plunksnomis ir viršugalvyje styrančiomis „auselėmis“. Pelėda tokių „auselių“ neturi. Dieną apuokėliai, dar nemokantys skraidyti, praleidžia prisispaudę prie medžių kamienų. Pastebėję pavojų, jie suplonėja, išsitempia, prisimerkia. Žiūri į tokį rusvais pūkais apaugusį padarėlį ir negali suprasti, ar tai žievės atplaiša, ar stuobrio galas. Tiesa, kad būtų aiškus didžiojo apuoko galingumas, ornitologas priduria, jog vokiečiai jais medžioja lapes.

Pavasarį – į laisvę

Didysis apuokas yra Raudonosios knygos atstovas, todėl Vilius pateikė prašymą jį laikyti aplinkos apsaugos agentūrai, o paskui konsultuosis, kuomet ir į kokį biotopą jį paleisti. Galbūt tiktų Reiskių tyras, nes apuokai mėgsta gūdžią girią ir pelkes. „Bet kuri medžioklė plėšriajam paukščiui atima be galo daug energijos, tad puola paliegusį gyvūną, ir silpsta sulig kiekvienu nepavyksiu išpuoliu. Ir kartais paukštis nusilpsta taip, jog jis nebenori medžioti, o atsiduoda mirčiai. Šiuo metu prasideda apuokėlio pamokos su gyvojo grobio imitacija, nes zuikis gintųsi. Po to izoliuosim nuo kontakto su žmogumi, imsimės savarankiškos gyvų putpelių ir žiurkių medžioklės“, – sakė specialistas. Paukščiai taip neįsimyli žmogaus, ir paleisti į laisvę, pamiršta jį po poros savaičių, čia mes prie skrajūno prisirišam.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Augintiniai su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.