Legendiniai krepšininkai mano, kad pasaulio čempionate lietuviams reikės ir sėkmės, ir varžovų klaidų
Modestas Paulauskas, 1967 ir 1974 m. pasaulio čempionas:
– Pasaulio čempionatas – ypatingas turnyras. Šiais metais jis – svarbiausias krepšinio pasaulyje ir jame dalyvauti yra didelė garbė. Dar didesnė garbė būtų, jeigu Lietuvos krepšininkai iškovotų medalius. Ar jiems tai pavyks, nesiryžtu prognozuoti. Daug kas priklausys ne tik nuo pačių lietuvių žaidimo, bet ir nuo varžovų pajėgumo bei Fortūnos palankumo.
Krenta į akis, kad Lietuvos rinktinei trūksta asmenybių – Šarūno Jasikevičiaus, Ramūno Šiškausko. Tačiau priekinė linija – kaip niekada galinga, nes net Pauliui Jankūnui nėra kada pasireikšti. Mūsų aukštaūgiai gana judrūs komandai laimėti. Bet, kad ir kas būtų, turime tikėtis, kad Arvydas Macijauskas atsigaus ir taps naudingas ekipai, nes kažko reikalauti, pavyzdžiui, iš Manto Kalniečio kol kas dar negalima.
Lietuvos žaidėjams neparanku žaisti su greitesniais ir judresniais juodaodžiais, pasižyminčiais žaibiška reakcija. Prisiminkime praėjusių metų Europos čempionato ketvirtfinalį su Prancūzija, taip pat – prieš kelias dienas vykusį mačą Seule su JAV rinktine. Jeigu tokiose rungtynėse lietuviai panaudoją savo ginklą – protingą žaidimą, tuomet viskas būna gerai, bet tai ne visuomet pasiseka.
Taktiškai brandus žaidimas, išnaudojant savo privalumus ir paslepiant trūkumus, turėtų būti svarbiausias ir pavojingiausias Lietuvos rinktinės ginklas. Nemanau, kad pasaulio čempionate gali užtekti kovingumo – tokio rango varžybose visos komandos nersis iš kailio. Svarbu, kad žaidėjams ilgame turnyre užtektų ir sveikatos. Daug ką gali lemti pasaulio čempionato startas – sėkmingos pirmosios kelios rungtynės gali tapti tarsi dopingu, kuris suteiktų daugiau pasitikėjimo savimi.
Blogiau, kad lietuviai sunkiai žaidžia prieš aktyvią varžovų gynybą. Sprendžiant iš matytų draugiškų rungtynių, kol kas mūsiškiai nedemonstravo ir savo garsiosios komandinės gynybos. Norėčiau tikėti, kad turnyre Pietų Korėjoje jų žaidimą veikė laiko juostų pasikeitimas ir vėliau, kai komanda aklimatizuosis, rungtyniaus patikimiau.
Norisi tikėtis, kad karo NBA užnugaryje patirtas žaizdas iki pasaulio čempionato išsigydys A.Macijauskas. Bet nemanau, kad visa komanda turėtų aukotis ir visus kamuolius duoti tik jam, kad jis vienas bandytų „pramušti” sieną, nors jam ir nesiseka. Žinoma, tuo atveju jis surinktų 20 taškų, tačiau netikiu, kad tai padėtų.
Sergejus Jovaiša, 1982 m. pasaulio čempionas
– Pasaulio čempionatas pagal prestižą yra laipteliu žemiau už olimpines žaidynes, tačiau jis yra pajėgiausių planetos komandų forumas. Nors pasaulio čempionate būna viena kita silpnesnė komanda iš vadinamųjų ne krepšinio šalių, kiekviena tokio rango varžybose iškovota pergalė yra prestižinė.
Tik pasaulio čempionai gaus kelialapį į olimpines žaidynes. Todėl dauguma ekipų kausis tik dėl garbės, o jos niekada nebūna per daug. Lietuvos krepšininkams linkiu patekti į stipriausiųjų ketvertą ir iškovoti medalius.
Be abejo, tai padaryti nebus lengva. Pastaruoju metu pasikeitė Lietuvos rinktinės taktinis veidas – nebesame tokie agresyvūs ir efektyvūs antrojoje – gynėjų – linijoje. Tai lėmė didelis skaičius stiprių puolėjų, nors dėl to komanda tapo „sunkesnė”, mažiau judri gindamasi. Jeigu dar A.Macijauskui tektų imtis įžaidėjo vaidmens, gynėjų agresyvumas dar labiau sumažėtų.
Bet priekinę liniją iš tiesų turime labai stiprią. Šiuo atžvilgiu nerimą kelia tik vienas dalykas – ar užteks laiko pasireikšti visiems aukštaūgiams? Baiminuosi, kad kai kurie, norėdami spėti nuveikti ką nors gero, nepradėtų skubėti ir nepamirštų komandinių veiksmų.
Mano akimis, trūksta ryškaus įžaidėjo. Jeigu „pirmasis numeris” nuolat jaus spaudimą, jis negalės gerai organizuoti puolimo. Visi prisimename, kad Š.Jasikevičius ne tik pats duodavo neįkainojamos naudos, bet sugebėdavo ir silpnesnius žaidėjus padaryti gerus.
Vis dėlto neabejoju, kad lietuviai moka žaisti krepšinį ir visuomet atsiras tokių žaidėjų, kurie gali blykstelėti. Jauni rinktinės krepšininkai yra alkani pergalių ir tai gali tapti varomąja jėga. Tikiu, kad dar „iššaus” ir A.Macijauskas.
Kovojant dėl pergalių komandai reikės ir sėkmės, ir varžovų klaidų. Kadangi šis čempionatas nelemia patekimo į kitas varžybas, galbūt tai nuims dalį atsakomybės nuo žaidėjų pečių.