Savanoriai rikiuojami misijai Marse

Daugiau negu 70 žmonių užsirašė savanoriais į netikrą misiją Marse, kuri truks 520 dienų. Tai bus ilgiausia tokio pobūdžio simuliacija, o jos dalyviams netrūks išbandymų ir užduočių.

Rusijos medicinos ir biologijos problemų institutas (MBPI) planuoja tirti uždarytus savanorius: kaip jie ištveria izoliaciją, bendrauja ir juda per ilgai trunkiančią kelionę kosmose, remdamasis Rusijos spauda rašo žurnalas newscientist.com. Tikras skrydis į Marsą ir atgal turėtų trukti apie 30 mėnesių – dvigubai ilgiau negu planuojama simuliacija.

Planuojama, kad iš savanorių būrio galiausiai bus atrinkti penki žmonės. Jie leisis į tariamą 250 dienų trunkantį skrydį „iki Marso”. Tada trys įgulos nariai paliks laivo vidų ir „pavaikštinės Marse” trisdešimt dienų. Kai „Marse” jie atliks savo užduotis, tada grįš į tariamą erdvėlaivį ir ims keliauti „atgal į Žemę”. Su misijos kontrolės centru jie bendraus elektroniniu paštu.

Rusija ir Europos kosminė agentūra jau yra atlikusios panašius eksperimentus. Per šį tyrimą mokslininkai didžiausią dėmesį skirs ir bandys kuo tiksliau atkurti tikrą laivo vidaus įrangą bei stebės, kaip jaučiasi laivo įgulos nariai, ilgą laiką būdami kosmose.

Vis dėlto kruopščiai vykdomo tyrimo rezultatai nevisada būna prognozuojami bei džiuginantys. Kai 2000 metais institutas surengė aštuonis mėnesius trunkančią simuliaciją, vienas rusų „kosmonautas” dukart bandė pabučiuoti kanadietę tyrinėtoją, o kiti du įgulos nariai rusai susimušė apšlakstydami vienas kitą krauju. Tuomet rusų ir tarptautinis skyrius buvo atskirti spynomis.

Tačiau, anot mokslininkų, tokie konfliktai – ne pats didžiausias pavojus per kelionę į Marsą. Davidas Mussonas, žmogaus elgesio tyrinėtojas iš McMasterio universiteto Kanadoje, sako, kad per simuliaciją žmonės nesusidurs su realiu pavojaus jausmu, kuris yra itin svarbus veiksnys, turintis daug įtakos žmogaus emocinės būsenos virsmams esant kosmose.

D.Mussonas sako, kad darbas Antarktidoje arba povandeniniame laive galėtų geriau imituoti ilgalaikę izoliaciją, kurią turi ištverti kosmoso keleiviai. „Stovykla Antarktidoje nėra labai panaši į erdvėlaivį ar kosminę stotį, tačiau atsiskyrimas yra tikresnis. Tikresnis yra ir pavojus”.

Studiją rengiantys mokslininkai planuoja iš pradžių stebėti atskirą savanorių grupę, o vėliau simuliaciją surengti būtent tikriesiems būsimos misijos Marse dalyviams.

Institutas iš pradžių į tyrimą kvietė buvusius kandidatus į kosmonautus. Taip pat pirmenybė suteikta medicinos, biologijos ir inžinerijos specialistams nuo 25 iki 50 metų amžiaus.

Medicinos ir biologijos problemų instituto duomenimis, projekte panoro dalyvauti savanoriai iš 16 šalių. Tarptautinė įgula simuliacijai suteiks daugiau tikroviškumo, nes tikėtina, kad kultūriniai ir kalbos skirtumai įneš sumaišties ar net išprovokuos konfliktų.

D.Mussonas teigia, kad ilgos trukmės misijai reikia kitokių kosmonautų negu anksčiau vykdytose trumpose misijoje kosmose. Jis pažymi, kad Tarptautinėje kosminėje stotyje bei anksčiau Rusijos kosminėje stotyje Mir dirbę specialistai prisipažino, kad kasdieninės užduotys jiems kėlė nuobodulį.

Anot Kanados mokslininko, ilgos trukmės misijai Marse geriausiai tiktų ramaus charakterio asmenys. „Kosminių paslapčių knygą galima patikėti žmogui, kuris nesiveržia kasdien mėgautis įtampa, išsunkti save, o yra tiesiog itin sumanus ir geras savo srities žinovas”, – mano D.Mussonas.

Kol dar tik rengiamas simuliacinės kelionės planas, D.Mussonas sako, kad psichologams būtų įdomiau stebėti savanorius, kurie būtų prieštaringos asmenybės, tuo tarpu politikai ir projekto organizatoriai nori, kad viskas vyktų sklandžiai ir be nemalonių incidentų.