Kiekvienam pažįstama monotoniško gyvenimo karuselė – rytas, vakaras, darbas, namai – ir joje tarsi užburtame rate besisukančiųjų vaidmuo: mėgautis nesibaigiančiais „žaidimais”.
Bet ką daryti, jei vieną rytą suvokiate, kad ta pati tvarka mirtinai įkyrėjo?
Sugriauna ritmą
Ką daryti, jei vėl ir vėl iš lovos išlipate ne ta koja, o žadintuvas skamba lygiai taip pat kaip prieš dvejus ar trejus metus, eidami gatve prasilenkiate su tais pačiais, daugeliui nebyliais, o jums jau įkyrėti spėjusiais neišsimiegojusių praeivių veidais.
Dar keli žingsniai ir įsiliejate į antrąjį karuselių etapą. Linkčiodami galva ir šypsodamiesi labinate prasidėjusią dieną ir kilnojate kavos puodukus, šnarinate per naktį nežinia iš kur susikaupusius lapus, o po kelių valandų nuvargę nuo alinančios rutinos giriate kavinių virtuvėse triūsiančių virėjų šedevrus.
Visa tai pakenčiama, jei atsiduriate tinkamoje vietoje tinkamu laiku ir išlemenate tinkamus žodžius.
O ką, jei tądien – „nekalbadienis”? Lyg perkūnas iš giedro dangaus, griaunantis ir ardantis nusistovėjusią tvarką, supainiojantis įprastą ir, atrodytų, saugią dienų tėkmę.
Nežinia iš kur atsliūkinęs ir kasdienį gyvenimo ratą tarsi pristabdęs „nekalbadienis” reikalauja ypatingo aplinkinių dėmesio.
Jei pastebėjote, kad kolega nei iš šio, nei iš to nutyla ir kalba nesimezga kaip įprastai, nepulkite jo klausinėti.
Gal jam paprasčiausias „nekalbadienis”.
Tylūs konfliktai
Atsiminkite, pietų pertraukėlė, net jei ir pietaujate drauge, nėra duoklė, kuria privaloma dalytis.
Kaip išsklaidyti nemalonią tylą? Leiskite įvykiams tekėti sava vaga. Kartais net ir tarp pačių artimiausių žmonių įsižiebęs tylusis konfliktas tuojau pat išsklaidomas.
Esama ir tokių žmonių, kurie nuoširdžiai tiki, kad tylos konfliktai trukdo ramiai ir laimingai gyventi, kelia grėsmę tarpusavio santykiams.
Kad ir kaip besistengtumėte, nuo jų nepabėgsite. Jie – neišvengiama kasdienybės dalis, dažnai suparalyžiuojanti ir pristabdanti gyvenimo ritmą. Bet be jos – nė iš vietos. Taigi ramiai. Tyla nėra pati blogiausia byla.
Išgelbės dėmesys
Tiesiausias kelias iš tylios aklavietės – mielas ir šiltas pašnekesys.
Staiga nei iš šio, nei iš to nutilusio žmogaus galite draugiškai pasiteirauti, kas nutiko.
Jei kalba nesimezga, galite nusukti pašnekesį apie artėjančias atostogas ir jų planus.
Net ir pačią tamsiausią dieną tokia mintis praskaidrins juodžiausius debesis.
O gal kolegiškai pasiūlytas puodelis kavos ar karšto šokolado išsklaidys susikaupusią tylą?
Spręsti jums: diena su tylos įžadus davusiu bendradarbiu ar viena kita gėrybė, padėsianti jam prabilti.
Nepamirškite, kad net ir šiame žiauriame pasaulyje viskas sugrįžta bumerangu. Todėl didelė tikimybė, kad sulaukę savojo „nekalbadienio” būsite pamaloninti keke žalių vynuogių ar kvietimu pietų.
Nepamirškite, kad egzistuoja tam tikra kategorija žmonių, pasižyminčiu itin trapia savigarba. Dažnai būtent ji neleidžia atvirai išdėstyti savų norų. Pasakyti, ko noriu, – vadinasi, atsiverti ir pasirodyti.
Nėra nieko baisiau, kaip būti nesuprastam, atstumtam. Todėl geriau visai nebandyti. O gal verta vieną kartą surizikuoti ir išlįsti iš savojo kiauto?
Reikia paguodos
O jei „nekalbadienis” namuose?
Vienas iš dviejų ar trijų tyli, o kiti zuja aplink, bandydami iškvosti tikrąją tylos priežastį.
Įprastas scenarijus. Tiesa?
O gal pabandykite kitaip. Nereaguokite į tylintįjį.
Jei jis nenori kalbėtis, tegul ir nekalba. Laikinai pamirškite jį ir gyvenkite savo gyvenimą: žiūrėkite mėgstamą televizijos laidą, vakarieniaukite, gerkite vakarinę arbatą, aplankykite seniai matytus draugus.
Žmogų, kurį aplankė tyla, palikite vienumoje.
Net nepajusite, kaip greitai pasibaigs „nekalbadienis”. Tyla vienumoje taps panaši į bausmę, kuri pažadins neviltį, o ši – norą kalbėtis.
Ilgainiui tylenis supras, kad aplinkiniai neskaito jo minčių, ir „nekalbadienių” mažės, kol vieną dieną jie visai pranyks.
„Nekalbadieniams” būtinas dėmesys. Jei jo nėra, gali atsirasti ir žodžių.
Bet jei „nekalbadienis” kyla dėl kur kas rimtesnių priežasčių, teks ieškoti paguodos žodžių.