Kačiūniškėse prie Nevėžio stūksantis buvęs benediktinių vienuolių pastatas paverstas kaimo daugiabučiu su neįteisintais būstais
Netoli Raudondvario, prie Nevėžio kranto, stūkso gražus Kačiūniškių dvarelis. Jo bokšto kuorai iš toli traukia akį važiuojant vieškeliu Biliūnų kaimo link arba kitoje upės pusėje vykstant Babtų keliu.
Tačiau buvęs moterų vienuolynas pažvelgus iš arčiau atrodo gerokai aptriušęs. Jame įsikūrusios kelios šeimos, kurias jungia giminystės ryšiai. Žmonės teigia gyvenantys nežinioje, nes jų butai nėra įteisinti, neaiškus ir paties dvaro likimas.
Žmonės kūrėsi be tvarkos
Kačiūniškių dvarelyje tarpukariu gyveno benediktinų ordino vienuolės. Jas čia 1929 metais įkurdino kanauninkas Juozas Meškauskas. Architektūros tyrinėtojai šį praėjusio amžiaus pradžioje pastatytą dvarelį apibūdina kaip žaismingos stilių eklektikos statinį su kuorais papuoštu bokštu.
Sovietmečiu pastatas atiduotas kolūkiui „Kelias į komunizmą”, paskui Žemės ūkio elektrifikacijos mokslinio tyrimo instituto eksperimentiniam ūkiui. Čia veikė pieninė, rūsyje – skalbykla. Keliuose kambariuose gyveno kolūkiečiai. Vėliau kolūkių griūties epochoje dvarelis atiduotas keliems neturintiems būsto žmonėms. Vienuolių ordinas atsiimti dvarelio nepanoro.
Buvusiame vienuolyne gyvenanti Teresė Čiapienė sakė, kad čia įsikūrė prieš penkiolika metų. „Kai atsikėliau su savo šeima, viskas jau buvo išdraskyta, – prisimena ji. – Kadaise name buvo vandentiekis, bet jo neliko, todėl geriame kiemo šulinio vandenį”.
Trys moters sūnūs ir dukra šiame dvarelyje užaugo, vedė, sulaukė vaikų. Paskui čia atsikėlė ir antrų pusių tėvai, kiti artimieji. Šiuo metu dvare ir sovietmečiu netoliese pastatytame name iš viso gyvena jau 19 suaugusiųjų, krykštauja 8 vaikai. Tik kukliame kambarėlyje apsigyvenęs viengungis Antanas su dvaro gyventojais nėra susijęs jokiais giminystės ryšiais.
Naujai susikūrusios šeimos greitai užėmė visas likusias paminklinio pastato erdves, vyrai patys įsirengė kambarius. Dabar dvarelyje yra 5 butai. Dar du įrengti sovietmečiu šalia pastatytame name.
Raudondvario seniūnas Tamošius Gaidamonis sakė, kad dvarelis formaliai daug metų buvo tarp dangaus ir žemės. „Tik pernai seniūnijos pastangomis Kauno rajono savivaldybės administracija pagaliau inventorizavo šį pastatą ir įtraukė į savo balansą, – teigė jis. – Tačiau viduje butai buvo įrenginėjami be jokių planų, todėl juos irgi būtina įteisinti”.
Gyvena nežinioje
Kalbinti gyventojai sakė nejaučiantys jokio pasididžiavimo, kad gyvena dvarelyje. Iš komunalinių patogumų čia rastume tik elektrą. Pasak seniūno T.Gaidamonio, kai kuriems butams ji kartais atjungiama už skolas.
Dvarelio gyventojas Vaidas Čiapas pasakojo, kad turėjęs planų įrengti kambarį bokšte. Iš jo langų atsiveria nuostabus Nevėžio pakrantės peizažas. „Tačiau reikia didelių lėšų, – kalbėjo jis, rodydamas suaižėjusias ir apsamanojusias patalpos lubas. – Dabar čia baisu užeiti, nes bet kada gali nukristi koks nors luitas”. Vyras sakė dirbantis stogdengiu, todėl pats sugebėtų suremontuoti kiaurą bokšto stogą, sutvirtinti lubas. „Bet niekas nežino, kiek čia gyvensime, nes neturime nei nuosavybės, nei nuomos dokumentų. Bet kada galime būti išprašyti iš šių namų, todėl nenorime be reikalo leisti pinigus, kurių paskui tikrai niekas nesugrąžins”, – mosteli ranka V.Čiapas. Šiuo metu apleista bokšto patalpa Čiapams atstoja sandėlį.
Gyventojai neskuba remontuoti ir savo butų. Trijų arba dviejų kambarių būstai primena siauras vienuolyno celes. Laiptinės sienos seniai nemačiusios dažytojų teptukų, prie senų medinių durų pasitinka suaižėjęs betonas.
Pastatas domina verslininkus
T.Gaidamonis apgailestavo, kad toks gražus dvarelis yra apleistas, neišnaudojama jo vieta. „Rajono valdžiai reikės apsispręsti, ar palikti pastatą gyventojams, pasirašyti su jais nuomos sutartis, nustatyti, kiek jie gali užimti gyvenamojo ploto, – aiškino jis. – Kitas variantas – panaudoti dvarelį visuomenės reikmėms”. Seniūno nuomone, geriausia būtų, jei pastatą apsiimtų valdyti valstybė arba Savivaldybės administracija. „Dvarelį galima paversti turistų traukos objektu, – kalbėjo T.Gaidamonis. – Juk šalia atsiveria gražus Nevėžio krantų vaizdas, daug žmonių čia apsilankytų, jei per upę pastatytume pėsčiųjų tiltą, kuris Kačiūniškes sujungtų su Babtų keliu”.
Pasak seniūno, dvareliu domisi ir verslininkai. Vieni čia norėtų įkurti viešbutį, konferencijų salę, restoraną, kiti – sveikatingumo centrą. Kai kurie jau siūlė sumokėti buvusio vienuolyno gyventojams iki 400 tūkst. litų, kad šie išsikeltų gyventi kitur. Bet tam reikia Kauno rajono administracijos sprendimo dėl dvarelio ateities.
T.Gaidamonis minėjo, kad šalia Nevėžio ateityje planuojama tiesti dviračių takus, upėje sukurti baidarių trasos infrastruktūrą. „Jei dvarelis turėtų kultūrinę ar rekreacinę paskirtį, jis neliktų nuošalyje ir pritrauktų daug žmonių”, – įsitikinęs jis.