Kiek kainuos keli šimtai milijonų?

„Mažeikių nafta” vamzdžiais iš Rusijos nebegauna naftos. Kalbama, kad dėl naftotiekio gedimo kažkur Baltarusijos teritorijoje. Bėda, kad šia versija Lietuvoje mažai kas tiki. Mat padėtis – banaliai pažįstama, jau ne kartą išgyventa: kažkada 1990-aisiais, po nepriklausomybės paskelbimo, vėliau 1999-aisiais, „Mažeikių naftos” valdymą perėmus amerikiečių „Williams”. Dabar štai – vėl „gedimas”. Net „Lukoil” atstovybės Lietuvoje vadovo, ekspremjero Algirdo Brazausko medžioklės draugo komentarai šįkart nebeįdomūs.
Antai verslo konsultantas, buvęs Lietuvos Ministras Pirmininkas Aleksandras Abišala mano, kad kol kas nieko ypatingo neįvyko. Jo nuomone, tai įprasta rusiško verslo praktika – pralaimėjus kerštauti. Anot A.Abišalos, dabar „Mažeikių naftai” ir naujiesiems savininkams svarbu „iškentėti” rusų įniršį, kol viskas stos į savo vietas: Rusija praregės, kad naftos eksportas į „Mažeikių naftą” jai yra naudingas, ir žaliava vėl tekės kaip tekėjusi.
Tačiau tai tik viena reikalo pusė. Kita vertus, liūdnos prognozės apie tai, kad į giedrą „Mažeikių naftos” padangę gali atplaukti debesėlių su žaibais, pasigirdo dar prieš gerą pusmetį. Ir vis dėl tos pačios priežasties: Lietuvos naftos koncerno pardavimo sąlygos visiškai neatitiko Rusijos politinės valdžios interesų.
Pirmiausia dėl to, kad Lietuvos Vyriausybė savo turėtas „Mažeikių naftos” akcijas sumanė parduoti kartu su kompanija „Jukos”, kuriai šią savaitę Maskvos teismas paskelbė ginčytiną bankrotą. Pagal kelerius metus vykdomą Kremliaus planą, visas į nemalonę patekusios, kadaise didžiausios privačios Rusijos naftos kompanijos turtas (taip pat ir valdomas už Rusijos ribų) turėjo atitekti kaimyninės šalies valdžios kontrolei. Kadangi Lietuvos Vyriausybė su „Jukos” sudarė bendrą frontą, ji, politinės Maskvos požiūriu, negali būti nenubausta.
Pastaruoju metu „neišvengiamos bausmės” politiką kaimynų atžvilgiu Rusija taiko vis dažniau. Kai kam – vamzdžio gedimas, kai kam – vyno ir mineralinio vandens embargas, tretiems – neramumai dėl teritorinio vientisumo, pagaliau – prorusiškų politinių jėgų keliamas chaosas. Šia prasme funkciniai vamzdyno sutrikimai pakeliui į „Mažeikių naftą” tėra žiedeliai, palyginti su tais rusiškų „nagaikų” kirčiais, kuriuos patiria iš peties vanojamos Moldova, Gruzija ar Ukraina.
Visgi, jeigu Rusijos politikos perspektyvų nagrinėjimą paliktume šiek tiek nuošalėje, „Mažeikių naftos” klausimu galėtume išvysti iš pirmo žvilgsnio gal sunkiau pastebimų pustonių.
Praėjusią savaitę rusų kalba leidžiamame Latvijos laikraštyje „Telegraf” pasirodė įdomus Rusijos pramonininkų ir verslininkų sąjungos (RPVS) vadovo, buvusio vicepremjero (Boriso Jelcino laikų) Aleksandro Šochino interviu. Įtakingas veikėjas, prieš kelis mėnesius į RPVS prezidento kėdę pasodintas Kremliaus, ten gal pirmą kartą nuosaikiu tonu dėstė principus, pagal kuriuos Rusija norėtų bendradarbiauti su Baltijos šalimis. Taip pat ir su Lietuva „Mažeikių naftos” kontekste.
A.Šochinas pripažįsta, kad Rusijai su Baltijos valstybėmis tiesiogiai bendradarbiauti kol kas sekasi sunkiai, todėl leidžia suprasti, kad padėtį galėtų pagerinti bendradarbiavimas per tam tikrus tarpininkus. „Mažeikių naftos” atveju, pavyzdžiui, per Kazachstano valstybinę kompaniją „KazMunaiGaz”. Rusijos pramonininkų lyderis sako, kad „Mažeikių naftos” pardavimas kazachų bendrovei būtų atitikęs ne tik Astanos, bet ir Maskvos bei Vilniaus interesus. Rodos, pirmą kartą A.Šochino lūpomis kalbanti Maskva nebekartoja ilgą dešimtmetį girdėtos savo nuostatos: „Kas valdo naftos išteklius, turi valdyti ir transportavimo bei perdirbimo sistemas”.
Tačiau ir šiuos Rusijos užkeikimus kol kas galima palikti ramybėje. O „KazMunaiGaz” pavadinimas ateityje gali būti minimas dar ne kartą. Ir galbūt – net kaip prarastų galimybių simbolis.
Truputį daugiau nei trečdalį akcijų lenkų koncernui „PKN Orlen” pardavusi A.Brazausko Vyriausybė, konkurso metu atsidūrusi galimo greito „Jukos” bankroto grėsmės akivaizdoje, rodos, vadovavosi vieninteliu aiškiu pretendentų vertinimo kriterijumi: kas daugiau sumokės. „PKN Orlen” už akcijas pasiūlė apie 2,3 mlrd. litų (to meto dolerio kursu). Buvęs ūkio ministras Kęstutis Daukšys teigia, kad kazachų pasiūlymas buvo keliais šimtais milijonų menkesnis.
Praėjus kelioms savaitėms nuo to, kai konkurso nugalėtoju buvo paskelbta „PKN Orlen”, kazachų kompanija paskelbė uždaranti savo atstovybę Lietuvoje ir ėmėsi intensyvių derybų dėl naftos transportavimo per Latvijos Ventspilio uostą. Latvijos žiniasklaidoje Kazachstano atstovai tvirtino, kad, vietoje Klaipėdos ir Būtingės pasirinkus Rusijos, Ukrainos ir Latvijos strateginę kryptį, „Latvijos uostai bus užtvindyti nafta ir kitais kroviniais iš Kazachstano”.
Štai ir keblus klausimas ateičiai. Ar keli šimtai milijonų litų, kuriuos už Vyriausybės valdytas „Mažeikių naftos” akcijas pažadėjo sumokėti naftos išteklių kol kas nerandantis „PKN Orlen” sandoriui pasibaigus, ateityje neatrodys labai menki? Ypač jeigu kas nors užsimanys suskaičiuoti galimus nuostolius dėl į Latviją nukreipto Kazachstano krovinių tranzito ir dėl to prarastas darbo vietas.