Kas suka nesėkmių mechanizmą

Kai pažįsti kelio, vedančio į nesėkmę, ženklus, gali jais pasinaudoti kaip vertinga informacija ir pasukti kitu keliu.

Nė vienas žmogus sąmoningai nenusprendžia įgyti neigiamų charakterio savybių. Neatsiranda jos ir per atsitiktinumą. Blogos charakterio savybės toli gražu neliudija ir prigimtinio žmogaus natūros sugedimo. Negatyvūs žmogaus bruožai yra priemonės, kuriomis jis sprendžia sunkias problemas. Egzistuoja tam tikri simptomai, būdingi tipiškiems nelaimėliams ir rodantys, jog nesėkmių mechanizmas sukasi. Tęsiame jų apžvalgą.

Neryžtingumas

Neryžtingumas yra būdas išvengti galimų klaidų ir atsakomybės. Jis remiasi klaidinga nuostata, jog, nepriėmus sprendimo, nepadaroma ir klaida.

Galimybė suklysti sukelia siaubą žmogui, kuris bando save ir kitus įtikinti, jog yra neklystantis – t.y. visada teisus. Nes jeigu jis pripažins esąs klystantis, – tobulas savojo Aš paveiklas sugrius. Taigi tokiam žmogui priimti sprendimą yra be galo sunku.

Vienas iš būdų, neva padedančių išvengti pavojaus, yra stengtis nepriimti jokių sprendimų arba juos atidėlioti kuo ilgesniam laikui. Kitas būdas – visad turėti po ranka atpirkimo ožį. Antrojo tipo žmonės sprendimus priima skubotai, nepasirengę.

Jeigu atpažinote turį šių bruožų, pasistenkite suvokti, kad būti visada 100 procentų teisiam – neįmanoma. Žmonės tobulėja veikdami, klysdami, suprasdami ir taisydami savo klaidas. Jeigu jūs stovite vietoje, – jums nėra ko keisti ir tobulinti. Kai tenka ką nors nuspręsti, gerai išanalizuokite turimus faktus, įsivaizduokite galimas įvairių variantų pasekmes, pasirinkite, jūsų požiūriu, perspektyviausią planą ir ties juo sustokite. Vėliau, procesui pajudėjus, planą galite koreguoti.

Įveikti neryžtingumą jums padės teisingas savigarbos jausmo supratimas. Daugelis žmonių nesiryžta veiksmui, nes mano, kad liausis save gerbę, jeigu staiga paaiškės, kad suklydo. Panaudokite šį jausmą savo labui, o ne prieš save. Tam reikia suvokti paprastą, bet didelę tiesą: stiprios asmenybės daro klaidas ir jas pripažįsta. Tik silpnieji bijo pripažinti, jog nepataikė. Viljamas Gladstonas, Britanijos premjeras, yra sakęs, jog niekas netapo didis nepadaręs daugybės didelių ir mažų klaidų. „Kiekvienas nesėkmingas bandymas – tai dar vienas žingsnis pirmyn”, – prisiminkite ir šį didžio Edisono devizą.

Nuoskauda

Kai tipiškam nevykėliui būtina rasti atpirkimo ožį, jis kaltina valdžią, visuomenę, likimą, nelygias galimybes. Jis negali pakęsti, kad kažkas yra laimingas ir kažkam sekasi, nes tai, jo akimis, tik patvirtina, kad jo gyvenimas tarsi apvagiamas, kad jis neteisingas jo atžvilgiu. Skriaudos jausmas – tai bandymas lengviau suvirškinti savo pačių nesėkmes, tačiau šis „balzamas”, tepamas ant žaizdų, labiau kenkia nei gydo. Iš tikrųjų tai yra nuodas žmogaus dvasiai, darantis jo laimę neįmanomą, suryjantis daug jėgų, kurias būtų galima išeikvoti naudingai. Žmogus, nuolat aimanuojantis ir įsižeidžiantis, arba visada kuo nors nepatenkintas, arba laikosi arogantiškai. Tai ne pats geriausias gyvenimo ar darbo partneris. Jeigu bendradarbiai jo atžvilgiu laikosi šaltai arba virišininkas pasakė pastabą, atsiranda dar daugiau priežasčių įsižeisti ir būti nepatenkintam.

Nuoskauda kai kuriems žmonėms padeda palaikyti savo reikšmingumo jausmą. Šie žmonės jaučia savotišką malonumą, kai su jais elgiamasi blogai. Tai tarsi duoda „aukai” teisę jausti moralinį pranašumą prieš „skriaudėją”.

Nuoskauda, netgi kai ji pagrįsta, nesuteikia nei pasitenkinimo, nei naudos. Ilgainiui ji tampa emociniu įpročiu. Žmogus, kuris nuolat jaučiasi esąs „neteisybės auka”, įsijaučia į persekiojamojo vaidmenį. Jis įpranta visur ieškoti, už ko „užsikabinti”, kad būtų galima pajusti skriaudą. Tai lengva pastebėti pačiose paprasčiausiose situacijose.

Be to, chroniškas skriaudos jausmas gimdo gailestį sau – ugdo patį bjauriausią iš visų emocinių įpročių. Kai abu šie įpročiai giliai įsišaknija, žmogus be jų jaučiasi nejaukiai. Tuomet jis tiesiogine prasme ima ieškoti neteisingo požiūrio į jį. Kažkas taikliai pastebėjo, kad kai kurie žmonės jaučiasi gerai tik tada, kai jie nelaimingi.

Visad naudinga prisiminti, kad skriaudos jausmą mums sukelia ne žmonės, įvykiai ir aplinkybės, o mūsų pačių emocinė reakcija. Tik mes patys galime ją valdyti, tik mes galime ją kontroliuoti – žinoma, su sąlyga, jei suvokiame, jog nuoskaudos ir savigaila veda ne į laimę ir sėkmę, o į pralaimėjimą ir kančią.

Slėpdami nuoskaudas, mes neįstengiame būti savarankiški, nepriklausomi ir pasitikintys savimi. Valdžios vairas pereina į kitų rankas. Dabar jie diktuoja mums, kaip mes turime jaustis, kaip privalome elgtis. O mes, tarsi elgetos, priklausome nuo svetimų mielaširdingumo. Beje, elgeta taip pat kelia nepagrįstus reikalavimus bei pretenzijas.

Jeigu jūs manote, kad visi, išskyrus jus pačius, privalo rūpintis jūsų laime, jūs būtinai jausitės jų įskaudintas, kai jūsų lūkesčiai nepasitvirtins.

Jeigu jūs manote, kad žmonės jums nuolat privalo išreikšti dėkingumą bei pripažinimą, jūs neišvengiamai pajusite nuoskaudą, kai nesulauksite dėmesio.

Jeigu jūs manote, kad pats gyvenimas turi jus aprūpinti priimtina egzistencija, jūs neišvengiamai pasijusite įskaudintas, kai tai neatsitiks.

Skriaudos jausmas negali sugyventi su kūrybingu atkaklumu. Niekas nieko jums neprivalo. Jūs pats privalote siekti savo svajonių išsipildymo. Nuoskaudos čia niekaip nedera – ir būtent todėl jos yra „nesėkmių mechanizmo” elementas.

Sugniužimas

Galbūt jūs pažįstate žmogų, kuris, nepaisant nusivylimo, agresyvumo ir perdėto jautrumo, vis dėlto pasiekė sėkmės? Neskubėkite daryti išvadų. Daugelis žmonių įsigyja išorinius sėkmės ir gerovės simbolius, bet kai jie pagaliau atveria savo taip ilgai siektų lobių skrynias, pamato, jog skrynia tuščia arba brangenybės – padirbtos. Kol jie triūsė neisidairydami į šalis, kažkur dingo sugebėjimas džiaugtis gyvenimo malonumais, o be šito jokie lobiai neatneša laimės. Šių žmonių sėkmė panaši į riešuto kevalą, kurį perskėlus nerandi turinio.

Jūs galite išvysti šiuos žmones naktiniuose klubuose, kur jie kiekvieną vakarą bando sau įrodyti, jog jaučiasi laimingi. Jie kraustosi iš vienos vietos į kitą, mindžikuoja vakarėliuose ir priėmimuose dairydamiesi džiaugsmo ir malonumų, bet visada randa tik tuščią kevalą.

Žmonės, mokantys džiaugtis, randa malonumo paprasčiausiuose kasdieniuose dalykuose – o jų gyvenimas pilnas. Tokie žmonės nesikamuoja – jie kuria ir veikia.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Psichologija su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.