„Kiekvieną dieną apnikdavo vis niūresnės mintys, maniau, kad nebeištrūksiu į namus. Būnant Lietuvoje niekas netgi neįsivaizduoja, ką reiškia gyventi bombarduojamame mieste”, – „Lietuvos rytui” kalbėjo šiaulietė Karolina Liutkutė.
Mergina buvo patekusi į Libano karo spąstus drauge su dar keliomis dešimtimis lietuvių.
Šiaulietė manekenė į Libaną nuvyko birželio 28-ąją modelių agentūros „Nathaly’s Agency” kvietimu.
Lietuvė mėnesį turėjo dalyvauti įvairiose fotosesijose, demonstruoti drabužius bei papuošalus.
Po poros savaičių Izraeliui pradėjus bombarduoti Libaną, šios šalies sostinės Beiruto priemiestyje gyvenusi K.Liutkutė manė, kad incidentas truks dieną ar dvi.
Aštuoniolikametė vėliau vylėsi, kad per porą dienų pavyks išvykti į gimtinę, tačiau pasirodė, jog tai – sunkiai įmanoma.
„Lietuvos diplomatai nieko nepadarė, kad aš galėčiau sugrįžti. Jie tik davė kelis telefono numerius, bet atsiliepę užsienio šalių diplomatinių atstovybių darbuotojai atšaudavo, kad niekuo padėti negali”, – nuoskauda dalijosi K.Liutkutė.
Manekenė iš bombarduojamo Libano parvykti galėjo tiktai liepos 20-ąją.
Kaune įsikūrusi modelių agentūra „Europe Centre Models” susisiekė su Graikijos ambasada ir šios valstybės karo laivu K.Liutkutė buvo išplukdyta į Kiprą, o iš ten per Maskvą grįžo į Lietuvą.
Sužavėjo pirmoji viešnagė
Prieš penkerius metus manekenės karjerą pradėjusi šiaulietė Libane viešėjo antrą kartą. Praėjusį rudenį tos pačios „Nathaly’s Agency” kvietimu K.Liutkutė mėnesiui buvo išvykusi dirbti į Beirutą.
Mergina buvo sužavėta pirmosios viešnagės, todėl nedvejodama sutiko antrą kartą vykti į egzotišką kraštą: „Jeigu nebūtų patikę, tikrai nebūčiau važiavusi”.
Kuveite, Singapūre ir Malaizijoje dirbusi manekenė žarstė komplimentus Beirute įsikūrusiai agentūrai bei jos vadovams: „Nathaly su broliu Johnny Fadlallah labai rūpinasi savo viešniomis. Jų agentūra laikoma geriausia visame Libane”.
Su šia agentūra bendradarbiaujančioms manekenėms yra įkurtos specialios parduotuvės, kuriose teikiamos didelės nuolaidos.
„Modelio darbą dirbančios merginos Libane yra gerbiamos. Man juoką kelia pasakojimai, kad į arabų šalis lietuvės vyksta tik prostitutėmis dirbti”, – kalbėjo K.Liutkutė.
Pirmo incidento nesureikšmino
Apartamentuose su gražuolėmis iš Ukrainos gyvenusi lietuvė apie prasidėjusį karą sužinojo žiūrėdama televizorių.
Iš pradžių nei manekenės, nei jų darbdaviai izraeliečių karinio atsako dėl dviejų pagrobtų žydų kareivių nesureikšmino.
Prie nuolat vykstančių karinių incidentų įpratę libaniečiai ramino viešnias, kad viskas baigsis po poros dienų.
K.Liutkutę baimė apėmė tik nugriaudėjus galingiems sprogimams Beiruto tarptautiniame oro uoste.
Jame buvo ir į Kanadą skristi su artimaisiais išsiruošęs agentūros vadovas J.Fadlallah.
Supratusi, kad incidentas dėl pagrobtų karių virto karu, lietuvė ėmė ieškoti būdų grįžti į gimtinę.
„Vyliausi, kad vėliausiai per porą dienų pasieksiu Šiaulius, bet paaiškėjo, jog tai – sunkiai įmanoma”, – pasakojo mergina.
Viltis greitai ištrūkti blėso
Pirmiausia iš Libano ištrūkti pavyko tuo pat metu agentūroje „Nathaly’s Agency” dirbusioms prancūzei ir amerikietei.
„Keturios ukrainietės ėmė panikuoti, verkti, o aš kartojau, kad išvyksiu trečia, kadangi esu iš Europos Sąjungai priklausančios šalies”, – pasakojo Karolina.
Viltys greitai palikti karo apimtą kraštą blėso – K.Liutkutė nesulaukė pagalbos iš Vokietijos, Prancūzijos, Lenkijos, Kipro ir Ukrainos ambasadų Libane.
„Lietuvos diplomatai nieko nepadarė, kad galėčiau sugrįžti. Jie tik davė kelis telefono numerius, tačiau atsiliepę užsienio šalių diplomatinių atstovybių darbuotojai atšaudavo, kad padėti negali”, – teigė manekenė.
„Ukrainiečiai vis siūlė palūkėti, Kipro diplomatai aiškino, kad nesirūpina ES piliečiais, o Prancūzijos ambasados darbuotojai numesdavo ragelį, vos išgirdę, kad skambina lietuvė.
Kasdien save ir Šiauliuose gyvenančią mamą stengiausi įtikinti, kad košmaras greitai baigsis”, – nuoskaudos neslėpė K.Liutkutė.
Subombardavo laivų prieplauką
Lietuve ir keturiomis manekenėmis iš Ukrainos besirūpinusi Fadlallah šeima atsisakė minties persikraustyti į kalnuose esantį namą, kol viešnios išvyks į gimtinę.
Modelių agentūros šeimininkai guodė merginas, kad Libano priemiestis, kuriame jos gyvena, netaps izraeliečių taikiniu, nes jame dauguma gyventojų – katalikai.
„Tą patį išgirdusi per televizorių kiek aprimau, bet po poros valandų buvo subombarduota netoliese esanti maisto produktus gabenančių laivų prieplauka, o libaniečiai atakavo priešo lėktuvus.
Tada ukrainietės visiškai prarado dvasinę pusiausvyrą, o mus iš daugiaaukščiame pastate esančių apartamentų šeimininkai perkėlė į savo tėvų namus”, – išgyvenimais dalijosi pašnekovė.
Išsaugojo vidinę tvirtybę
Libane įkalintos manekenės visą dieną žiūrėdavo televizijos laidas apie karą, matė sudarkytus vaikų kūnus, griuvėsiais virtusius ištisus Beiruto kvartalus.
„Dabar galiu pasakyti, kad esu dvasiškai stipri – nepalūžau kaip panikuojančios ukrainietės, sugebėjau paguosti net ir savo motiną.
Ši jau pirmą karo dieną man liepė kuo greičiau vykti namo. Jos rūpestį suprantu – esu vienturtė, bet nieko negalėjau padaryti”, – pasakojo šiaulietė.
Nepadėjo pažintis su generolu
Viešnias globojusi Fadlallah šeima nepasidavė libaniečius apėmusiai psichozei.
„Agentūros savininkai kreipėsi į pažįstamą Libano generolą, kad padėtų mums nusipirkti bilietus ir išvykti iš šalies, bet ir jis niekuo padėti negalėjo, – pasakojo šiaulietė. – Kiek žinau, netgi Vakarų valstybių kariniai laivai pirmiausia išplukdydavo moteris ir vaikus”.
Baisiausia būdavo naktimis, nes tuomet izraeliečiai intensyviausiai bombardavo Beirutą.
Lietuvė dėl griaudėjančių sprogimų sunkiai užmigdavo, o draugės net neguldavo.
Didžiausią baimės jausmą lietuvė patyrė nugriaudėjus sprogimams Beiruto tarptautiniame oro uoste.
Pagaliau ukrainietės menekenės buvo išgabentos į Siriją. Kai merginos saugiai kirto Libano sieną, paskambino lietuvei ir pranešė, kad kelias, kuriuo jos vyko, po keliolikos minučių buvo subombarduotas.
Susiruošti teko per valandą
Viena pas agentūros šeimininkus likusi K.Liutkutė praleido dar keturias nerimo kupinas paras.
Galiausiai paskambinusi Kauno agentūros vadovė Kristina Šumskienė pranešė džiugią žinią – lietuvę į karinį laivą priims graikai.
Laiko susiruošti buvo vos valanda. Paskutinę agentūros viešnią į uostą per neatpažįstamai sugriautą Beirutą vežė šeimininkai. Jie primygtinai reikalavo, kad sugrįžusi į namus Karolina paskambintų.
„Aš dėkinga agentūros vadovei, kurios dėka galėjau ištrūkti, – sakė K.Liutkutė. – Girdėjau, jog Lietuvos diplomatai sakė neva rūpinęsi manimi, davę telefono numerius, bet aš neva nemokėjau paskambinti”.
Šie pasiteisinimai įpykdė vargais negalais gimtinę pasiekusią manekenę: „Kokius telefonus jie davė, tokiais ir skambinau.
Keista, kad mūsų diplomatai neįstengė pasirūpinti keliasdešimčia tautiečių, o Ukraina padėjo išvykti namo daugiau kaip keturiems tūkstančiams žmonių”.
Ketina kibti į mokslus
Per pirmas dvi Libane praleistas savaites lietuvė dalyvavo penkiose fotosesijose ir šešiuose pramoginiuose renginiuose.
Prasidėjus karui, kiti renginiai buvo atšaukti, bet modeliai nepatyrė finansinių nuostolių.
„Agentūra sumokėjo visą žadėtą honorarą, nes darbas nutrūko ne dėl mūsų kaltės, – šypsojosi šiaulietė. – Esu labai nustebinta Fadlallah šeimos rūpesčiu – jie labiau rūpinosi ne savimi, o namo išvykti negalėjusiais modeliais”.
Paklausta, ar norėtų dar kartą vykti dirbti į Libaną, manekenė papurtė galvą: „Ne, tikrai ne. Nebent vienai dienai – pažiūrėti, kaip atrodo Beirutas”.
K.Liutkutė mano, kad „Nathaly’s Agency” bent metams nutrauks veiklą. Apie tai prasitarė ir karo prislėgti agentūros savininkai.
Po likimo jai atsiųsto išbandymo šiaulietė ketina pailsėti ir kibti į mokslus – rugsėjį S.Šalkauskio vidurinėje mokykloje Karolina pradės lankyti dvyliktą klasę.
„Po to, žinoma, stosiu į aukštąją mokyklą”, – planais dalijosi karo košmarą išgyvenusi lietuvė.