Saldus, bet rizikingas verslas

Apie trečdalį šiais metais surinkto medaus, kaip ir pernai, gali likti neparduota

Jau antrus metus iš eilės bitininkai gali džiaugtis geru derliumi. Tačiau jiems tenka sukti galvas, kur realizuoti medų ir kaip konkuruoti su prekybos centrų lentynas užimančia importine produkcija.

„Dauguma lietuvių medų perka tik vaistams ir per metus jo suvartoja vos 400 gramų”, – apgailestauja Lietuvos bitininkų sąjungos narys Sigitas Uselis.

Rizikingas verslas

Anykštėnas Sigitas Uselis įsitikinęs, kad vienas seniausių mūsų krašto amatų – bitininkystė – ir šiais laisvosios rinkos laikais gali būti pelningas verslas. Tačiau tam, kad iš šios veiklos būtų galima išgyventi, tenka laikyti ne mažiau kaip 100 bičių šeimų.

Lietuvoje bitininkyste, kaip verslu, užsiima apie šimtas bitininkų – maždaug po 2-3 ūkininkus kiekviename rajone. Kiti laiko nuo 20 iki 100 bičių šeimų ir iš to papildo savo šeimų pajamas. Tačiau dauguma prižiūrinčiųjų bites yra mėgėjai, savo soduose ar sodybose turintys po kelis avilius ir šį užsiėmimą vadinantys tiesiog hobiu.

„Pastarieji metai nėra patys palankiausi bitininkystei. Kuras, kiti produktai brangsta, kartu didėja gamybos sąnaudos, o medaus kaina nekyla. Taigi apie bitininkystę, kaip pelningą verslą, gali kalbėti tik tie, kurie laiko daugiau kaip šimtą bičių šeimų. Tokios pačios tendencijos pastebimos ir Vakarų Europoje. Pavyzdžiui, Švedijoje pelną neša tie ūkiai, kuriuose laikoma apie du šimtus šeimų”, – tvirtino S.Uselis, pats prižiūrintis šešias dešimtis bičių šeimų.

„Tačiau tai – gana rizikingas verslas, – įspėjo pašnekovas. – Tie, kurie nori daug ir greitai uždirbti, gali jau po metų bankrutuoti. Šiame versle svarbiausia – ne pinigai, o patirtis ir sukauptas žinių bagažas. Gali turėti nemažai pinigų, tačiau pakaks padaryti mažiausią klaidelę, ir visas verslas žlugs”.

Pagaminti lengviau, nei parduoti

Vis dėlto, kaip pripažįsta S.Uselis, nuo seno bites auginantys lietuviai apie šį amatą ir verslą turi sukaupę nemažai žinių.

„Pagaminti gero medaus – tik pusė darbo. Dar reikia žinoti, kaip jį realizuoti. Bitininkai patvirtins, kad auginti bites ir gaminti medų yra kur kas lengviau, nei jį parduoti”, – užsiminė anykštėnas.

Praėjusiais metais, kai sulaukta nemažo medaus derliaus, beveik trečdalis jo taip ir liko neparduota. Statistika liudija, kad kasmet į užsienį eksportuojama apie 5-10 proc. Lietuvoje pagaminto medaus, tačiau už produkcijos kilogramą bitininkai tegauna 1-1,5 euro.

„Deja, užsienyje lietuviškas medus prilyginamas atgabentam iš Kinijos, Indijos ar Brazilijos ir superkamas labai mažomis kainomis. Patekti į kitų šalių rinkas nėra lengva, nes ten, kaip, beje, ir mūsų šalyje, susiklostė tokia tendencija, kad pats geriausias medus yra tas, kuris užaugintas toje šalyje”, – pripažįsta S.Uselis.

Jis prognozuoja, kad šiemet kaip ir pernai vidaus rinkoje bus pagaminta daugiau medaus, nei jo nuperkama. Geri metai bitininkams yra tie, kai iš vienos bičių šeimos gaunama apie 25 kg medaus. Pernai šis rodiklis siekė 35 kg, o šiemet greičiausiai irgi svyruos apie 30-35 kg. Tad nemažai bitininkų jau dabar ima sukti galvas, kur realizuoti savo produkciją.

Kaitinamas praranda savybes

Lietuviškam medui tenka konkuruoti ir su importine produkcija, kuri, anot bitininkų, ne visada yra kokybiška.

S.Uselis apgailestavo, kad ES direktyvos nereglamentuoja griežtesnio medaus ženklinimo. Etiketėse reikalaujama nurodyti, ar produktas pagamintas ES ar trečiosiose šalyse. Tačiau labai dažnai ES pagamintai produkcijai priskiriamas medaus mišinys, kurio sudėtyje daugiausia yra iš Kinijos ar kitų trečiųjų šalių atgabento pigaus medaus, o vietinio – vos keli procentai.

Lietuvos bitininkų sąjungos prezidiumo narys dr. Vytautas Salinka taip pat akcentuoja, kad atvežtinis medus nėra toks vertingas kaip vietinis: „Importinis medus, prieš supilstant į mažesnius indelius, yra kaitinamas ir ištirpinamas, todėl praranda dalį veikliųjų medžiagų. Parduotuvėse teko matyti susisluoksniavusio importinio medaus: viršuje – tamsus skystis, apačioje – įprastas šviesus medus. Tai – kaitinto arba nesubrendusio ar netinkamai sumaišyto kelių rūšių medaus požymis. Tamsus medaus paviršiuje esantis skystis dažniausiai būna kaitinimo metu išsiskyrusi fruktozė. Toks medus, savaime suprantama, nekelia pasitikėjimo”.

Anot jo, geriausios kokybės medus parduodamas koriuose – tokiu būdu geriausiai išsaugomos visos gydomosios medaus savybės. Be to, vaške yra daug vitamino A (karotino), sukramčius gabalėlį vaško, jis nukenksmina virškinimo trakte esančias kenksmingas medžiagas. Neblogas ir medsukiu išsuktas medus, tačiau dėl mechaninio poveikio jis šiek tiek netenka kvapiųjų medžiagų.

Gero produkto požymiai

Specialistai primena, kad ką tik išsuktas medus būna skystas, įvairių spalvų, vėliau jis susikristalizuoja. Medaus spalva priklauso nuo medingųjų augalų dažančių medžiagų, kurios į medų patenka kartu su nektaru. Jos medui suteikia ir gydomųjų savybių. Jeigu medus surinktas pavasarį, kiaulpienėms žydint, jis būna ryškiai geltonos, gintarinės spalvos, greitai susikristalizuoja. Tai pirmarūšis pavasario (gegužės) medus. Vėliau, birželio mėn., žydi avietės, šaltalankiai, baltieji dobiliukai, vasarinis rapsas. Aviečių medus būna šiek tiek tamsesnis, rapso medus – šviesus, kartais net baltos spalvos, riebalinės konsistencijos. Grikių medus būna tamsus, ne visiems patinkančio specifinio skonio, tačiau jame yra daug geležies mikroelemento, todėl jis tinka mažakraujystei gydyti.

Dr. V.Salinka atkreipia dėmesį, kad susikristalizavęs medus šiek tiek keičia savo spalvą – pašviesėja. Jeigu jame yra daugiau gliukozės negu fruktozės, ant medaus paviršiaus ir ant stiklainio sienelių išsiskiria balta masė, panaši į cukrų. Tai – gliukozė.

„Tokį medų pirkėjai dažnai „brokuoja”, sakydami, kad jis cukrinis. Nieko panašaus. Tai natūraliai susikristalizavusio, gero medaus požymis. Vartotojams reikėtų suabejoti ištisine kremine medaus mase, be jokių baltų ruoželių: toks medus gali būti kaitintas arba falsifikuotas. Kietai susikristalizavęs medus – tai gero, natūralaus produkto požymis”, – akcentavo Lietuvos bitininkų sąjungos prezidiumo narys.

Ir vaistas, ir maistas

Bičių augintojas S.Uselis teigia, kad pastaraisiais metais Lietuvoje suvartojama mažiau medaus nei sovietmečiu.

„Tai susiję ir su mažėjančiu šalies gyventojų skaičiumi. Lietuviai noriai perka ir negaili pinigų medui, tačiau tik kaip vaistui. Vidutiniškai vienas šalies gyventojas per metus suvartoja vos apie 400 gramų medaus. O maistui dauguma vartotojų medaus neperka, nes jis yra per brangus”, – teigė pašnekovas.

Jo kolega dr. V.Salinka užsiminė, kad medaus, kaip ir visų maisto papildų bei vaistų, nereikėtų perdozuoti ypač tukti linkusiems žmonėms: „Kas per daug, tas nesveika. Tačiau medų reikėtų vartoti nuolat, maždaug po 50 g per dieną, vietoj cukraus”.

Šiuo metu rajonų turguose kilogramas medaus kainuoja 10-12 litų, didmiesčiuose, taip pat ir Kaune, kaina siekia 15 litų.

Dauguma bitininkų savo produkcija prekiauja namuose, kur kilogramą medaus galima įsigyti ir už 10 litų. Didmeninė medaus kaina yra dar perpus mažesnė.

Parduotuvėse kilogramas medaus kainuoja apie 17-20 litų. S.Uselis, pats nebe pirmus metus tiekiantis savo produkciją vienam didžiausių šalies prekybos tinklų, teigė, kad tik trečdalis šios sumos atitenka bitininkams, dar trečdalį tenka sumokėti mokesčių valstybei, o likusią dalį pasiima prekybininkai.

„Vien tik prisukti medaus neužtenka. Reikia mokėti šią produkciją patiekti pirkėjams. Tam irgi reikia žinoti keletą subtilybių”, – užsiminė anykštėnas.

Jis tvirtino dar šviežią medų supilstantis į tarą, kur šis vėliau susikristalizuoja, tačiau produkcijos nekaitinantis, kad ši neprarastų savo savybių. Tinkamomis sąlygomis medų galima laikyti apie 1,5 metų, ir per šį laiką produktas nė kiek nepakeis savo vertingų savybių. Vokietijoje paplitusi praktika, kai itin gausų derlių net nesistengiama parduoti iš karto, o laikoma iki kitų metų, kurie gali būti prastesni.

Pasenusios technologijos

Pašnekovų teigimu, ne visi gyventojai žino apie gydomąsias medaus savybes – jis rekomenduojamas vartoti ne tik sloguojant, karščiuojant ar sergant gripu, bet ir tinka skrandžio sulčių rūgštingumui reguliuoti, nudegimams ir sunkiai gyjančioms žaizdoms gydyti, veido kaukėms gaminti, stresui pašalinti.

Tačiau ir ne visi bitininkai stengiasi „prisijaukinti” vartotojus, stengiantis paisyti jų lūkesčių.

„Seniai baigėsi laikai, kai vienintelis bitininkų rūpestis būdavo, kaip prižiūrėti bites ir prisukti medaus. Kolūkiuose nereikėjo galvoti, kur reikės realizuoti produkciją. Šiuo metu kai kurie bitininkai linkę skųstis valdžia, tačiau neketina patys „dirbti” su vartotojais”, – užsiminė S.Uselis.

Be to, bitininkai turėtų mokytis gaminti medų pigiau, kad šis būtų prieinamas kuo platesniam vartotojų ratui.

„Lietuvos bitynuose dar naudojamos pasenusios technologijos. Užsienyje kolegos per valandą sutvarko tris bičių šeimas, o mūsų šalyje – vos vieną šeimą. Investicijos būtinos ir patalpoms, kur apdorojamas medus. Pinigai nėra pagrindinė problema. Svarbiausia – noras tobulėti ir šviestis. Šioje srityje mums labai praverstų šalies valdžios pagalba ir iniciatyva mokyti bitininkus, kaip dirbti našiau”, – kalbėjo anykštėnas.

Kviečia į šventę

Šalies bitininkai tikisi, kad netrukus lietuviškas medus bus parduodamas pažymėtas specialiu prekės ženklu „Pagaminta Lietuvoje”, nors be to, dar reiktų ir įteisinti metodiką, kaip patikrinti, ar pirkėjams siūlomas medus iš tiesų yra vietinės gamybos.

O kol kas pozicijų vidaus rinkoje Lietuvos bitininkai neketina užleisti ir toliau žada ieškoti būdų, kaip susigrąžinti vartotojus.

Tam puiki proga – šį savaitgalį Liaudies buities muziejuje vyksianti jubiliejinė XXX Lietuvos bitininkų šventė. Be kitų šventinių renginių bei bitininkų meistriškumo varžytuvių, aikštėje priešais Žemaitijos kaimelį veiks medaus mugė, kurios metu bus galima įsigyti šviežio, natūralaus šios vasaros medaus ir literatūros apie bičių produktus. Ši šventė skirta ne tik bitininkams, bet ir medaus vartotojams, kurie turės galimybę išgirsti ir gydytojų apiterapeutų nuomonę apie bičių produktų naudojimą įvairioms ligoms gydyti.