„Žvejai ir turčiai čia neužsuka, o kitiems svarbi benzino kaina”, – aprodydamas etnografinę sodybą-muziejų Rusnėje sakė jo įkūrėjas Kazimieras Banys.
Užpernai čia apsilankė per 9 tūkst. lankytojų, šiemet šis skaičius perkopė 5 tūkst. Daugiau nei pusė jų – moksleiviai. Galbūt šiai lankytojų kategorijai skirti ir užrašai ant pastatų „Prašome nepešioti nendrių iš tvorų ir stogų”.
Pagrindiniai lankytojai – didžiųjų miestų ir Žemaitijos gyventojai. Į tipiškos žvejo sodybos pagrindu įkurtą muziejų mėgsta užsukti vokiečiai. Jie sudaro apie 10 proc. visų turistų.
Vokiečius ypač domina Rusnės kapinės, tad jie susidomėję užgula tautiečio antkapių nuotraukų albumą, vildamiesi rasti pažįstamų pavardžių.
Sodybos įkūrėjas pastebi, kad pastaruoju metu sumažėjo ne tik lankytojų iš Kaliningrado – matyt, dėl vizų, – bet ir pavienių lietuvių, atvažiuojančių automobiliais. K. Banys spėjo, kad tam įtakos turėjo pakilusios benzino kainos. Jų stoką kompensuoja išaugęs moksleivių ekskursijų skaičius.
Aukštesniųjų klasių moksleivius labiau nei gamta ir istorija domina Rusnės salos geografija bei vietiniai žmonės. Kai kurių vietos upių pavadinimų nežino ir vaikus atlydintys geografijos mokytojai.
K. Banys lankytojus stengiasi sudominti intrigomis, pavyzdžiui, stebuklingu suolu, pildančiu norus. Ant maldos namus menančio suolo klesteli ir suaugusieji.