Pergalę prestižinėse „Giro d’Italia” lenktynėse E.Pučinskaitė pavadino savo karjeros atgimimu
Lietuvos nacionalinės rinktinės ir Italijos komandos „Nobili Rubinetterie” dviratininkės Editos Pučinskaitės pergalė prestižinėse daugiadienėse „Giro d’Italia” lenktynėse – vienas reikšmingiausių mūsų šalies sporto įvykių liepos mėnesį.
„Tai dar ne viskas, ką norėjau pasiekti. Tikiuosi dalyvauti ir Pekino olimpinėse žaidynėse. Stengsiuosi, kad jose išsipildytų mano didžiausia svajonė”, – interviu „Kauno dienai” sakė tituluotoji sportininkė.
Atsirevanšavo patyrusiai varžovei
– Edita, kokią vietą savo sportinių trofėjų kolekcijoje Jūs skyrėte „Giro d’Italia” nugalėtojos titului?
– Vieną garbingiausių, tačiau ne svarbiausią. Ant to paties laiptelio išrikiuočiau pergales 1999 metų pasaulio čempionate, triumfą 1998-ųjų „Tour de France” ir galiausiai – „Giro d’Italia”. Kol kas esu vienintelė dviratininkė, kuriai pavyko laimėti šias trejas skirtingas prestižines lenktynes.
Bet dar liko neįgyvendinta didžiausia svajonė – olimpinis medalis.
Olimpiada ir planetos pirmenybės – vienos dienos egzaminas. Jį laikant daug ką lemia trasa, oro sąlygos. Daugiadienės lenktynės – visai kas kita, kur aplinka, varžovių rikiuotė, taktika keičiasi kiekvieną etapą, privalai būti sukaupusi daug jėgų ir racionaliai jas paskirstyti. Kovai „Tour de France” ar „Giro d’Italia” reikia rengtis visą sezoną.
Labai norėjau nugalėti šiemetinėse „Giro d’Italia” lenktynėse. Pasaulio čempionatą ir „Tour de France” laimėjau, sakyčiau, spontaniškai, o „Giro d’Italia” man tapo lyg juoda kate, perbėgančia kelią. Sėkmė vis nusigręždavo nuo manęs, vis išsprūsdavo iš rankų rožiniai nugalėtojos marškinėliai, kaip kad 2003-iaisiais.
– Simboliška, kad šį kartą Jūs aplenkėte anuometinę čempionę šveicarę Nikolę Brandli, nes tada būtent ji paskutiniame etape užkirto Jums kelią į viršūnę?
– Iš tiesų, stulbinantis likimo vingis. Todėl dabar mano džiaugsmas – ypatingas. Seniai buvau patyrusi tokį beribį jausmą. Juolab kad vienu metu netgi abejojau – gal man išvis nelemta laimėti „Giro d’Italia”?
Lemiamam spurtui sukaupė visas jėgas
– Kurį lenktynių momentą pavadintumėte lemiamu?
– Be abejonės, paskutinį etapą ir savo spurtą, kai iki finišo buvo likę keli kilometrai. Šiemetinių „Giro d’Italia” trasa nebuvo labai kalnuota, todėl jau prieš varžybas šiek tiek nusivyliau, nes geriausiai atsiskleidžiu kalnuose. Ir tik paskutinis etapas buvo tartum skirtas man ir dar kelioms varžovėms, kurios irgi ypač stiprios tokiose vietovėse.
– Kada nusprendėte, jog atėjo metas veržtis į priekį?
– Prieš šį etapą bendroje įskaitoje buvau ketvirta. Važiuodama stengiausi neatsilikti nuo lyderių grupės, nepražiopsoti kokios nors staigmenos. Man padėjo visa komanda. Žinoma, ir pagrindinės konkurentės nesnaudė, stebėjo mane, o aš – jas. Tokiais atvejais vietos fantazijoms nelieka.
Kai pradėjome kilti į paskutinį kalną, pagalvojau: dabar arba niekada. Ir visomis jėgomis šoviau į priekį. Lėkiau lyg ant sparnų… Mintyse lyg filmo kadrai prabėgo visi mano sportinės karjeros metai…
Po finišo buvau išsunkta kaip citrina. Prisimenu, kad prie manęs pirmasis prišoko vyras Roberto, apsikabinome ir apsiverkėme. Juk abu troškome šios pergalės.
– Lietuvoje Jūsų finišas „Giro d’Italia” lenktynėse lyginamas su nepamirštamu paskutiniu Virgilijaus Aleknos metimu pasaulio čempionate Suomijoje, lėmusiu jam aukso medalį.
– Mačiau tą fantastišką Virgilijaus metimą. Palyginimas su juo man labai malonus. Mūsų sporto šakos skirtingos, tačiau nusiteikimas kovoti iki paskutinės akimirkos tikriausiai buvo toks pat.
Namuose surengė rožinį vakarėlį
– Kaip atšventėte pergalę?
– Su komanda vakarieniavome ir žiūrėjome pasaulio futbolo čempionato finalą, kurį laimėjo ir mums papildomo džiaugsmo suteikė Italijos rinktinė.
Kai su vyru grįžome į namus, su draugais surengėme rožinį vakarėlį – juk tokios spalvos yra „Giro d’Italia” nugalėtojos marškinėliai. Namus papuošėme rožiniais balionais, valgėme rožinį tortą. Kitą dieną Roberto mane pakvietė į restoraną, kur šventėme dviese – prisiminėme varžybas, pasidalijome įspūdžiais, ramiai pasikalbėjome. Roberto – vienas mano pergalių kalvių.
Gavau daug sveikinimų iš Lietuvos. Visiems, juos atsiuntusiems, labai ačiū.
Kartą pagalvojau, kad per anksti tapau pasaulio čempione ir laimėjau „Tour de France”. Vėliau kai kuriems sporto mėgėjams net antroji ar trečioji vietos atrodo nevisavertės, jie laukia tik naujų pergalių. Jei jų nėra, pradedama netikėti, kad pasiseks ateityje.
Jaučiau tokias nuotaikas. Gal nebuvau visiškai nurašyta, tačiau šiek tiek pamiršta. Šiuo požiūriu sėkmė „Giro d’Italia” – lyg atgimimo šventė ir man, ir, tikiuosi, mano gerbėjams.
– Jūs esate Italijoje leidžiamo populiaraus dviračių sporto žurnalo „Ciclismo” apžvalgininkė. Ką papasakojote jo skaitytojams apie laimėtas lenktynes?
– Žurnalo redaktorė pageidavo rašinio apie varžybas jų dalyvės žvilgsniu, tačiau – kuo mažiau emocijų, labiau akcentuojant specifinius dalykus, kitų dviratininkių nuomones. Medžiagos buvau susirinkusi pakankamai.
Savo ruožtu redaktorė parašė straipsnį apie mane ir pranešė, kad „Ciclismo” viršelyje bus mano nuotrauka, kai aš kertu „Giro d’Italia” finišą. Tai – išskirtinis įvertinimas, nes Italijoje moterų dviračių sportas populiarumu neprilygsta vyrams.
Po to sulaukiau pasiūlymo iš kito žurnalo, kuris paprašė išsamiai aprašyti paskutinę lenktynių dieną. Tai padariau vienu atsikvėpimu, nes įspūdžiai dar nebuvo išblėsę. Buvo malonu dar kartą viską prisiminti.
Sutramdė nuovargį
– Po „Giro d’Italia” nedaug pailsėjusi išvykote į lenktynes Vokietijoje. Nejautėte nuovargio?
– Jaučiau, tačiau jį šiek tiek sušvelnino moralinis pasitenkinimas, kad pasiekiau vieną pagrindinių savo sportinių tikslų. Neslėpsiu, kad po alinančių varžybų Italijoje norėjau ilgėliau pailsėti, pašvęsti, tačiau iš savo patirties žinau, jog tokiais atvejais geriau neatsipalaiduoti ir nuteikti save dirbti toliau. Todėl atsisakiau bet kokios ilgesnės pertraukos ir startavau Tiuringijoje.
– Kokiose lenktynėse dar dalyvausite šį sezoną?
– Svarbiausios bus „Tour de France” rugpjūtį ir pasaulio čempionatas rugsėjį Austrijoje. Tarp jų įsiterps planetos taurės etapai Švedijoje ir Danijoje.
– Ką planuojate pasiekti pasaulio taurės varžybose?
– Jos man – ne šio sezono tikslas, nors laimėti bent vieną etapą ar bendrojoje įskaitoje patekti į dešimtuką yra didelis pasiekimas. Vis dėlto šiemet man svarbiausia – „Giro d’Italia” ir planetos čempionatas. Galbūt dėl taurės kovosiu kitąmet, tačiau tai paaiškės tik tada, kai 2007-ųjų prioritetus surikiuos mano komandos vadovai.
– Nepraleidote Lietuvos čempionato, nors jis buvo surengtas prieš pat „Giro d’Italia”.
– Labai norėjau sugrįžti į tėvynę, pabūti su tėvais ir draugais. Treneris Valerijus Konovalovas sakė: parvažiuok, įkvėpsi lietuviško oro, įgysi daugiau jėgų. Prieš kelionę kirbėjo nerimo kirminėlis – juk netrukus lenktynės Italijoje, kad tik kas nors neatsitiktų… Grįžau ir iki šiol nesigailiu – išties atsigavau, nors dalyvavau varžybose Ignalinoje.
Apskritai dabar nacionaliniai čempionatai įgyja vis didesnį prestižą. Mano komandos draugės irgi buvo išvykusios į savo šalis lenktyniauti.
Planuoja šeimos pagausėjimą
– Viename interviu užsiminėte, kad su vyru planuojate šeimos pagausėjimą. Ar tai nesutrukdys Jums dalyvauti Pekino olimpiadoje?
– Šiuo metu su Roberto esame susitarę taip: pirmiausia – žaidynės, o po jų lauksime vaikelio. Vyras neprieštarauja. Tačiau tai – ne galutinis mūsų sprendimas. Mano amžius toks, kad kartais nenoriu atidėlioti ir vis primenu Roberto apie kūdikį. Jis mane supranta, tačiau tvirtina, kad sporte dar galiu daug pasiekti. Tuomet vėl nurimstu…
Roberto man suteikia pusiausvyrą. Esu laiminga, kad šalia yra jis.
– Gal Roberto jau moka lietuvių kalbą taip, kaip Jūs – italų?
– O, ne! Jam toli iki manęs. Aš italų kalbai skyriau daug laiko ir dėmesio, nes tai įpareigojo bendradarbiavimas su žurnalu. Lankiau kursus ir mokiausi individualiai. Ir dabar tobulinuosi. Roberto lietuvių kalbos žinios – kuklios. Kelias frazes jis išmoko seniai, o daugiau – liūdni popieriai… Tik prieš keliones į Lietuvą jis kiekvieną kartą pareiškia rimtai pradedąs mokytis lietuviškai, nes nori bent kelis naujus žodžius pasakyti uošvei.
Kai susilauksime vaikelio, be lietuvių kalbos neišsiversime. Aš tai dažnai primenu vyrui.