Taip galima pavadinti Mizgirių šeimos narius, gyvenančius pusiau Vilniuje, pusiau Nidoje. Anksčiau dažniausiai buvo minimi Virginija ir Kazimieras, įkūrę keletą gintaro muziejų-galerijų sostinėje ir Nidoje, dabar jau kalbama ir apie liekna tuopa išsistiepusią ir tėvams darbuose talkinančią dukrą Kristiną.
Nidos Menininkų namuose atidarytą ir daug įvairiakalbės publikos dėmesio sulaukusią parodą „Tarp saulės ir šešėlių, tarp dangaus ir smėlio…” sumanė ir surengė visi trys Mizgiriai – Virginija, Kazimieras ir jų dukra Kristina. Mat reikėjo įsigyti apie 80 kg pupelės ar žirnio dydžio gintaro gabalėlių, juos supilti ant grindų viename iš parodų salės kampų ir iš viso to suformuoti Neringos reljefinį žemėlapį. Jame galima matyti visą karpytą kranto liniją, įdubas, laivų vilkimo vietas. Paroda buvo taikoma prie jau pasibaigusio Tomo Manno festivalio, kurio tema buvo „Kultūros kraštovaizdžiai. Miestai po lūžio: Klaipėda, Kaliningradas, Gdanskas”. Todėl šis gintarinis žemėlapis savo iškiliais kontūrais siekia ir šiuos miestus. O Nerijos krašto ypatumus dar paryškina į smulkaus gintaro kūrinį inkrustuoti dideli švytintys gintaro gabalai, kurie tarsi tampa grožio, laiko ir gamtos žaismo inkliuzais. Šalia ant skirtingo aukščio medžio kelmų išdėliotos senų pagoniškųjų dievų figūrėlės iš gintaro, o ant baltos sienos rodomi Kazimiero Mizgirio gintaro „portretai” – didžiulės fotografijos iš neseniai pasirodžiusio dvikalbio (anglų ir vokiečių kalbų) teksto ir spalvoto vaizdų albumo „Paslaptingas gintaro pasaulis”. Šį albumą namo vežasi daugelis Nidos svečių užsieniečių, kuriuos sužavėjo ne tik krašto grožis, bet ir sužinotos mįslingos gintaro susidarymo, atradimo, jo rūšių įvairovės ir naudojimo istorijos. Tad ant sienos matome prieš 100 ir daugiau milijonų metų iš pušų tekėjusių sakų kelio pradžią (piešiniuose, litografijose), vėliau – jo gavybos istoriją, senojo „gintaro kelio” per daugelį šalių maršrutus.
Juvelyrus uždegė paieškoms
Mizgiriai buvo bene pirma Lietuvos šeima, kuri ėmė skatinti menininkus juvelyrus pažvelgti į natūralų gintarą ne tik kaip į žaliavą standartiniams papuošalams, bet ieškoti šioje gamtos dovanoje ir kitokių galimybių: atskleisti jo natūralų grožį, atsargiai derinti ir komponuoti teminius kūrinėlius, gretinti juos su kitomis medžiagomis – linu, smėliu, saikingai keičiant jo vaizdą. Dažnai bendraudami su juvelyrais Mizgiriai keliolika jų uždegė tokiems ieškojimams, skatino konkursais, premijomis. Kai pasistatydino Menininkų namus prie Gintaro muziejaus-galerijos Nidoje, pradėjo kviesti dailininkus ten veltui įsikurti, dirbti ir rengti parodas. Norinčiųjų atsirado. Kai kurių iš jų kūrinius Mizgiriai inicijavo išvežti ir į parodas Vokietijoje, Italijoje. O ir puoštis gintaru dabar nėra banalu. Ir tai, ką dabar ekspozicijoms pristato Birutė Stulgaitė, Sigitas Virpilaitis, Ąžuolas Vaitukaitis, Vytautas Matulionis, Algirdas Mikutis ir kiti, jau tampa parodų intriga ir maloniais atradimais, ką galima sugalvoti ir sukurti iš gintaro, neužgniaužiant jo paties.
„Kopų profesorius”
Gintaras, vėjas, vis šukuojantis kopų vaizdą, šešėlių šokis, linijų labirintai – visa tai šeimos galvą Kazimierą masina jau nuo seno. Vokiečių spaudoje jis buvo pavadintas „kopų profesoriumi” ir „gintaro popiežiumi”. Kazimieras sako, kad ne mažiau kaip penkiolika veiklos metų Gintaro muziejuje-galerijoje ir nesuskaičiuojami kilometrai, išvaikščioti anksti rytais pamario ir pajūrio kopomis, žvalgantis po šį mįslingą formų, linijų ir spalvų pasaulį, jį amžinai „susargdino” šiam darbui. Būta atradimų ir nusivylimų. Gaila, kai puikios parodos joms pasibaigus tarsi išnyksta. Tad fotografuoti pačias parodas, smėlį ir gintarą – jau jo kraujyje. Gauta ir garsių apdovanojimų Prancūzijoje, Olandijoje ir kitur. Mizgirio fotografijos per parodas ne kartą įvertintos aukso ir sidabro medaliais. Jis yra ne tik Lietuvos fotomenininkų sąjungos, bet ir Tarptautinės fotografijos meno federacijos narys. Šalia visada besišypsanti, stilinga, maloni Virginija, o dabar jau ir visateisė pagalbininkė dukra Kristina. Ji, pasak mamos, turi skonį, polinkį į meną ir tėvo organizacinius gebėjimus dirbti su žmonėmis. „O Kazimieras, jei aplink nėra žmonių, nustoja kibirkščiuoti, regimai vysta. Jam vis reikia turėti kur išreikšti savo begalinę fantaziją”, – teigia žmona.
Pasibaigus šiai parodai Nidoje Mizgirių menininkų namuose, šią vasarą čia dar kurs ir parodas rengs Mari ir Alfonsas Šauliai, šeima iš Talino. Jie jau buvo surengę bendrą kūrybos parodą Vilniuje. Taip pat pakviestas ir Arkadiuszas Wolskis – Varšuvos juvelyras. Jis buvo pastebėtas per parodą Danijoje ir tikimasi įdomios jo kūrybos.