Patogesnis gyvenimas – daugiau atliekų

Paversti miestiečio gyvenimą košmaru labai paprasta: neišvežk savaitę kitą jo atliekų, ir skęstančiam šiukšlėse žmogui prasidės isterija. Mes, miesto žmonės, retai susimąstome, kaip labai esame priklausomi nuo dvokiančių kanalizacijos vamzdžių ir didžiulių šiukšliavežių, kurios trumpam apvalo mus, kad vėl galėtume teršti kaip ligi šiol teršėme.

Kalbėti apie atliekas daug metų buvo blogo skonio požymis, tačiau šiandien tai – labai įtakinga verslo ir aplinkosaugos sritis, kurioje sukasi milijonai ir neretai dūžta žmonių likimai. Daug garbių, sniego baltumo marškinius vilkinčių verslininkų šiandien yra įkūrę atliekų tvarkymo įmones, jų pavaldiniai palinkę prie popierių projektuoja sąvartynus, dumblo tvenkinisu bei panašius įrenginius, ir atliekų dvokas jų nejaudina – kaip žinoma, pinigai nekvepia.

Atliekos rūpi ir Aplinkos ministerijai – pagrindinei valstybinės gamtosaugos institucijai Lietuvoje. Paklaustas, ar šis rūpestis leidžia užmigti naktį, atliekų tvarkymą kuruojantis ministerijos sekretorius, mokslų daktaras Aleksandras Spruogis nusišypso: „Pagal Atliekų tvarkymo ir Vietos savivaldos įstatymų nuostatas atsakomybė už komunalinių atliekų tvarkymo organizavimą nustatyta savivaldybėms. Valstybė padeda joms tai įgyvendinti, teikdama techninę ir finansinę paramą”.

Aplinkos ministerija, pasak Spruogio, kuria atliekų tvarkymo politiką, konsultuoja, pataria, padeda. Kitaip sakant, už atliekų tvarkymą yra atsakingos savivaldybės, jų veiksmus koordinuoja apskričių viršininkai, o Aplinkos ministerija – reglamentuoja, administruoja visų atliekų tvarkymą, kontroliuoja, kaip vykdomi reikalavimai, ieško finansavimo šaltinių atliekų tvarkymo projektams įgyvendinti.

Bus 12 modernių sąvartynų

– Atliekos mūsų šalyje tvarkomos regioniniu principu, t.y. kiekvienoje apskrityje, o jų Lietuvoje yra 10, daugiausia iš Europos Sąjungos lėšų kuriama sava atliekų tvarkymo sistema – statomas modernus sąvartynas, rengiama tvarka, kaip atliekas rinkti, rūšiuoti, panaudoti bei padaryti nekenksmingas. Kiekvienoje apskrities savivaldybėje privalės būti stambiųjų, taip pat pavojingų atliekų surinkimo aikštelės. Vadinamąsias biodegraduojančias, arba organines, atliekas reikės kompostuoti, o ne vežti į sąvartyną, kaip dažniausiai būdavo ligi šiol.

Vyriausybės patvirtintas Valstybinis strateginis atliekų tvarkymo planas nurodo tokias regionines atliekų tvarkymo sistemas sukurti iki 2010 metų. O nuo 2009 metų liepos 16 dienos atliekos turės būti vežamos tik į šiuolaikinius, aplinką mažiau teršiančius sąvartynus. Jų iki to laiko turės būti pastatyta 11 – Kauno apskrityje du, o visose kitose apskrityse po vieną. Dabartinius maždaug 800 sąvartynų reikės uždaryti ir rekultivuoti – užpilti žeme, apsodinti krūmais ir medžiais.

– Ar Kazokiškėse sąvartyną pavyks pastatyti? Juk kai kurie vietos gyventojai tam vis dar priešinasi, Seimas rekomendavo pradėtus ten darbus sustabdyti.

– Vyriausybė nutarė šiuos darbus tęsti, nes vieta sąvartynui parinkta tinkama – sąvartynas bus už 9 kilometrų nuo Kernavės rezervato, tad net į jo apsauginę zoną nepateks ir įtakos rezervatui neturės. Beje, sąvartynas šioje vietoje buvo ir iki tol. Jei naujo sąvartyno Vilniaus regione nebus, teks jame susidarančias buitines atliekas gabenti į Kauno sąvartyną. Tai toli ir kainuotų brangiau, todėl gyventojams tektų mokėti didesnius atliekų tvarkymo mokesčius. O jei vežtume jas į senus sąvartynus – Europos Sąjunga baustų, neskirtų finansinės paramos. Taip ji jau nubaudė Graikiją. Taigi alternatyvos Kazokiškėms nėra.

Kaip išvengti problemos?

– Šiais laikais daug kalbama, kaip atliekas tvarkyti, bet mažai – kaip jų išvengti. Vakaruose jau populiarėja dienos „Nepirk nieko” ir panašios akcijos.

– Ateis visa tai ir pas mus. O kol kas atliekų daugėja, nors Lietuva pagal jų kiekį vienam gyventojui gerokai atsilieka nuo ES vidurkio. Dabartiniai ES teisės aktai įpareigoja šį vidurkį mažinti. Beje, mūsų šalies Atliekų tvarkymo įstatyme prioritetai išdėstyti taip: atliekų vengimas; panaudojimas; šalinimas. Tačiau kol kas pigiausia yra jas šalinti, kiti būdai brangesni.

– Bet ar negalima buvo neįsileisti į Lietuvą tetrapakų, plastikinių butelių gamybos? Jie klaikiai užteršė šalį.

– Viską lemia ekonomika. Skirtingai negu daugkartinio naudojimo stiklo tara, tetrapakų, plastiko butelių (PET) naudojimas yra apmokestintas – nustatytas mokestis už aplinkos teršimą tokių gaminių ir pakuotės atliekomis. Sutinku, kad šis ekonominis mechanizmas dar prastai veikia – galbūt šie mokesčiai pernelyg maži. Jei jie būtų tokie, kad tetrapakų neapsimokėtų naudoti, turbūt jų ir neliktų.

Aplinkos ministerija šiuo metu svarsto, kaip padaryti, kad plastiko butelius, kaip stiklo butelius, būtų galima grąžinti tuščius ir atgauti dalį sumokėtų pinigų. Tada tų atliekų gamtoje sumažėtų.

– Naujosios atliekų tvarkymo sistemos esmė – jų rūšiavimas. Tačiau kaip suinteresuoti žmones tai daryti? Juk kol kas neapsimoka skirstyti atliekas į atskirus maišelius, konteinerius. O ir apmaudu, kai po to jos neretai patenka į „bendrą katilą”.

– Tam turėtų pasitarnauti geras, įtaigus ekologinis švietimas. Na ir ekonominiai svertai. Jei žmogus žinos, kad už išrūšiuotų atliekų išgabenimą jam mokėti nereikia arba šis mokestis mažesnis negu už neišrūšiuotas, jis visų atliekų į vieną krūvą nevers. Vilniaus savivaldybėje jau svarstoma, kaip tokią tvarką sukurti.

Nauja šluota bus brangesnė

– Ar naujoji atliekų tvarkymo sistema gyventojams nebus pernelyg brangi? Ar ją įvedus atliekų tvarkymo mokesčiai padidės?

– Padidės. Kiek – nežinau, tai nuo daug ko priklauso. Dabartiniai atliekų tvarkymo tarifai, pavyzdžiui, Vilniuje – apie 3 litai už kubinį metrą, buvo nustatyti neįskaičius sąvartynų statybos ir kitų išlaidų – faktiškai mes iki šiol mokėjome tik už atliekų išvežimą.

– O jei atliekos būtų deginamos, kaip siūlo sąvartyno statybos Kazokiškėse priešininkai?

– Tada mokesčiai būtų dar didesni. Deginti atliekas kainuoja beveik 3 kartus daugiau, negu jas tvarkyti įprastiniais būdais. Be to, modernus sąvartynas vis tiek reikalingas – kur dėsi degant susidariusius pelenus?

– Ką daryti su senomis padangomis, kurių sukaupta jau tūkstančiai ir tuose jų kaupuose įsiplieskia toksiniai gaisrai? Norėta jas kūrenti Elektrėnuose ir kitur.

– Senas padangas jau degina bendrovė „Akmenės cementas” – maždaug 40 tonų per parą kaip papildomą kurą gaminant cementą. Šios bendrovės krosnyse temperatūra siekia apie tūkstantį laipsnių, tad padangoms degant toksinių junginių išsiskiria palyginti nedaug, o ir šiuos sugaudo efektyvūs dūmų filtrai.

Kitą senų padangų dalį galima – tai ir daroma – perdirbti mechaniškai: smulkinti, o gautą produkciją parduoti užsienyje ar panaudoti šalyje. Mechaniškai perdirbamos jos mažai teršia aplinką.

– Ar nebuvo klaida leisti tiek daug senų automobilių įvežti į Lietuvą? Dabar jie bei jų tepalai, filtrai, gausybė servisų ir t.t. teršia aplinką.

– Europos Sąjungos ekonominė rinka yra bendra, muitais ar kitais mokesčiais reguliuoti automobilių importą draudžiama. Daugelis mūsų nori turėti automobilį. Jei turėtume pakankamai pinigų, argi pirktume senus?

Patvirtinome „Eksploatuoti netinkamų transporto priemonių taisykles”, kurios nustato pagrindinius reikalavimus, kaip privalo dirbti senų mašinų ardytojai, kad aplinka nebūtų teršiama. Tokį dokumentą rengiame ir automobilių remonto servisams. Beje, dabar automobilių gamintojai yra įpareigoti pasirūpinti savo mašinų surinkimu ir perdirbimu, kai jos pasensta.

Šiukšlių krūvos miškuose

– Pakelėse, miškuose daug šiukšlių. Žmonės teisinasi: jei nereikėtų mokėti už šiukšles, atvežtas į sąvartyną, miške jų nepalikčiau.

– Jie gudrauja. Visame pasaulyje principas tas pats: teršėjas privalo sumokėti. Pavyzdžiui, už automobilio padangų priėmimą į stambiųjų atliekų aikštelę mokėti nereikia. Atsikratyti senu šaldytuvu ar skalbimo mašina taip pat ne problema – tik paskambink, ir perdirbėjai atvažiuos jų paimti nemokamai.

– Tačiau daugelyje gyvenviečių ir kaimų dar nėra atliekų konteinerių.

– Ne visos savivaldybės tuo pasirūpino. Pernai 13 savivaldybių net nepateikė duomenų, kaip vykdo joms pavestas komunalinių atliekų tvarkymo užduotis. Aplinkos ministerija padėjo įsigyti savivaldybėms antrinių žaliavų surinkimo konteinerių, tačiau europiniai teisės aktai nurodo, kad dotuoti atliekų tvarkymo paslaugų valstybė neprivalo. Tai – teršėjų rūpestis. Antai dabar daug šiukšlių palei sodų bendrijas. Jos privalo pasirūpinti, kad konteinerių netrūktų, kad jie būtų laiku išvežami.

– Kokia būtų ideali atliekų tvarkymo sistema?

– Atliekų susidaro labai mažai, o ir šios išrūšiuojamos bei panaudojamos. Ko negalima panaudoti – saugiai pašalinamos. Kažin, kada tai bus? Kuo toliau, tuo labiau žmonės nori gyventi komfortiškai, todėl atliekų vis daugėja. Suvyniotos į laikraštį silkės laikai jau praeityje.

– Atliekų versle esti ir nelegalių dalykų, apie kuriuos visuomenė sužino retai. Antai neseniai paaiškėjo, kad akcinė bendrovė „Senoji kripta” nelegaliai vežė iš Vokietijos į mūsų šalį šiukšles bei vertė jas ir taip jau pilname Kariotiškių sąvartyne. Ar netaps Lietuva Europos sąvartynu? Ar Aplinkos ministerija pajėgi sukontroliuoti šį verslą ir ar tai daroma?

– Akcinės bendrovės „Senoji kripta” neteisėtą veiklą pirmieji nustatė patys aplinkosaugininkai – Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento darbuotojai. Tai rodo, kad aplinkos apsaugos pareigūnai nesėdi rankų sudėję, nors nustatyti nelegalaus atliekų verslo faktus nėra lengva – juk kone viskas daroma slapta.

Šiuo metu Aplinkos ministerija rengia naują atliekų įvežimo iš užsienio ir išvežimo iš mūsų šalies tvarką. Joje atliekų įvežimas ir išvežimas bus griežčiau kontroliuojamas.