Finansų ministras Z.Balčytis: kainų šuolį švelnins sumažėję mokesčiai

Tiesą sakant, nesėkmės šiame maratone ministras nelinkęs įvardyti kaip pralaimėjimo, tai greičiau pamoka: sau ir Europos Sąjungos valstybėms, patyrusioms, jog naujų ekonominių aukštumų link mūsų šalis veržėsi ne aklai.

Kita vertus, Z.Balčytis įsitikinęs, jog laikas iki pateikiant naują paraišką įrodys, jog Lietuvos valdžia sugeba valdyti infliacijos veiksnius nemažindama gyvenimo lygio ir nesekindama valstybės biudžeto, rašoma laikraštyje „Ekstra”.

– Europarlamentarė Margarita Starkevičiūtė neseniai viešai priekaištavo, jog Europos Sąjungos Parlamente įrodinėjant Lietuvos galimybes įsivesti eurą nuo kitų metų pradžios, mūsų valdžia buvo akla ir kurčia, o Ministrų Tarybos posėdyje net nepaprašėte žodžio. Kaip galėtumėte atremti tokius priekaištus, ar jie pagrįsti?

– Tokie vertinimai labai keisti, jie greičiausiai susiję su tam tikra politine potekste. Margarita Starkevičiūtė, manyčiau, neatstovauja nei ankstesnei valdančiajai daugumai, nei dabartinei mažumai.

Europarlamentarė situaciją iškraipė: nebuvo taip, kaip ji teigia. Yra mano oficiali kalba, aš žodžio paprašiau, ta kalba buvo kritiška ir aiški. Visi mano kalbą suprato ir kaip buvusios politikos tęstinumą euro įvedimo klausimu.

Esu labai dėkingas Jo Ekscelencijai respublikos prezidentui Valdui Adamkui, kuris taip pat darė didelius žygius dėl euro įvedimo, ypač atvirai pasisakė paskutinėje viršūnių taryboje.

Kita vertus, naujos ES valstybės mus palaiko ir supranta, kad su mumis pasielgta neteisingai. Margarita Starkevičiūtė gali turėti savo nuomonę, bet jos kalba ir teiginiai yra netiesa. Būtų gerai, kad ateityje ji labiau domėtųsi Lietuvos klausimais.

– Prisiminus okupacijos laikus, kai Lietuvos valdžia į Maskvą važiuodavo su skilandžiais, dešromis ir „Dainavos” buteliais, kyla klausimas, gal ir Briuselį reikėjo savotiškai patepti? Gal neradome deramo priėjimo, savotiškos nišos, kuri mus galėjo paremti? Gal mūsų valdininkai iki galo neatliko kokio nors darbo?

– Manau, kad tiek mūsų valdininkai Briuselyje, tiek Lietuvoje padarė ne tik viską, bet ir daugiau, negu buvo galima padaryti. Tai akivaizdu, tai pripažino ir daugelis ES valstybių. Briuselio sprendimas buvo politinis. Negalima sakyti, jog Lietuva specialiai nepriimta į euro zoną. Pagrindinė priežastis – iš esmės pasikeitusi situacija.

Pati Europos Sąjunga ir euro zonos valstybės nėra pasiruošusios vertinti tų galimų grėsmių padidėjus pačiai Sąjungai. Įstojome su skirtinga istorine praeitimi, skirtinga ekonomika, politine struktūra. Matome ir po rinkimų vykstančius procesus: keičiasi vyriausybės, neretai jos ilgai neišsilaiko. Demokratinėse valstybėse tai yra normalūs politiniai procesai. Tenka pripažinti, jog ir šie procesai turėjo šiek tiek įtakos sprendimui dėl Lietuvos priėmimo į euro zoną.

Tokių išvadų teisingumą iliustruoja kad ir Slovėnijos, kurioje nuo kitų metų cirkuliuos euras, pavyzdys. Aišku, tai kur kas turtingesnė valstybė, bendrasis nacionalinis produktas vienam gyventojui keletą kartų didesnis negu Lietuvoje. Tačiau tai Austrijos kaimynė, jos teritorija eina dujų vamzdynai, kuriais aprūpinamos kitos Vakarų valstybės. Tad vadovautasi grynai geopolitiniais interesais.

Manau, kovodami dėl euro įvedimo, gavome daug pamokų. Bet ir Europos Sąjungai įrodėme esą valstybė su savo tikslais, jų siekti sugebame gana oriai, neįžeisdami kitų. Manau, mūsų valstybės prestižas labai sustiprėjo. Buvome įvertinti kaip valstybė, padariusi didžiausią pažangą ekonomikos, fiskalinės politikos srityje, ir kaip valstybė, labiausiai priartėjusi prie euro zonos. Tai didžiuliai įvertinimai. Patys turime pertvarkyti savo ekonomiką, kad sustiprėtų politinė situacija ir demokratija.

– Ar mes buvome ekonomiškai pavojingi, ar kitoms valstybėms neįdomūs?

– Manau, nei viena, nei kita. Pirmiausia tikrai esame įdomūs, nes didžiulės reformos įvyko per labai trumpą laiką. Visi politikai, kuriems teko Lietuvoje lankytis prieš trejus ketverius metus ir po to dar kartą atvažiuoti, labai nustebę. Išsivysčiusiose ES valstybėse didelių permainų nėra, ten viskas aišku ir stabilu.

Nebuvome mes ir kuo labai pavojingi. Greičiau ne kartą buvo pareikšta abejonių, kad kitos naujos ES valstybės, kurios turi didžiulę ekonomiką, daug gyventojų, gali sukelti tam tikrų neigiamų padarinių, jei bus iškreipti tam tikri priėmimo principai. Buvome valstybė, kurios pavyzdžiu parodyta, jog priėmimas į euro zoną bus vertinamas ne tik labai griežtai, bet kad pirma būtinas ir tam tikras politinis sutarimas.

Manau, padarėme ir didžiulę paslaugą naujoms valstybėms, nes Europos Komisija turės išaiškinti kai kurių kriterijų taikymo principus. Buvo aiškiai pripažinta, kad dabartinis principų traktavimas neatitinka ekonominės logikos.

– Naujasis premjeras užsiminė, jog tikėtis euro įvedimo galima gal tik 2011 metais. Atsistatydinęs premjeras Algirdas Brazauskas šį terminą buvo patrumpinęs vos ne perpus. Tad kokia, jūsų nuomone, ta reali data?

– Datą labai sąlygoja išoriniai veiksniai, ypač dujų ir naftos kainos. Prieš pusę metų tikėjomės, jog galbūt galima atidėti kainų, ypač dujų, didėjimą, o šiandien aišku, kad dujos pabrangs. Tai turės didelį poveikį infliacijai.

Antra, dabartinis premjeras pareiškė poziciją pasikonsultavęs su Finansų ministerija. Mes taip pat turime atlikti tam tikrus darbus: padidinti akcizus, ypač cigarečių, o tai politiškai nebus taip lengva ir paprasta, bei degalų – benzino ir dyzelino.

Planuojama mažinti gyventojų pajamų mokestį. Taigi būtina viską apskaičiuoti ir tada nusistatyti konkrečią datą. Nebegalime kaitalioti datų, nuvilti finansinių rinkų. Geriau nusistatyti vėlesnę, bet garantuotą datą.

– Ar tikrai galima tikėtis, kad 2008 metais gyventojų pajamų mokestis bus sumažintas iki 24 procentų, kam ne kartą prieštaravo ankstesnės Vyriausybės vadovas?

– Mažinimo principo tikrai laikysimės. Tačiau per keturis mėnesius turime patvirtinti naują programą ir išanalizuoti galimybes mokestį sumažinti iki 20 procentų. Reikės subalansuoti du prieštaraujančius dalykus: didinti biudžeto pajamas arba dalies nuo BVP paskirstymą per biudžetą ir mažinti mokesčius.

Vyriausybei išties nemažas galvosūkis, kaip šiuos dalykus suderinti.

Bet manau, kad šiandien pasireiškiančios tendencijos yra teigiamos: didėja eksportas, importas irgi svariai auga, bendrasis nacionalinis produktas pirmąjį ketvirtį padidėjo 8,8 procento – to neprognozavome. Kitaip tariant, yra pozityvios tendencijos, bendra geopolitinė situacija pasaulyje, ypač Rusijos rinkoje, mūsų siekiams yra paranki.

– Paminėjote tabako bei naftos galimą akcizų didinimą. Padidinus juos ir sumažinus pajamų mokestį, galima suprasti, kad bendras biudžeto lygis nesumažės. Tokiu atveju ar mokesčio sumažinimas nebus optinė apgaulė, kadangi kasdienio vartojimo prekių kainos padidės?

– Akcizo padidinimas dar nereikš, kad pabrangs degalai ar cigaretės tiek, kiek padidinsime akcizą. Konkurencija rinkoje šiuos dalykus reguliuoja. Jei iš tikrųjų „Mažeikių naftos” benzinas pasidarys per brangus, jo bus galima įvežti iš aplinkinių valstybių. Kol buvo senoji sutartis su „Mažeikių nafta”, valstybė buvo įsipareigojusi naftos produktus pirkti iš vienintelio šaltinio.

Kita vertus, negalime žmonių apgaudinėti sakydami, kad kainos nekils. Bet turime žmonėms sudaryti galimybę gauti daugiau pajamų, kad jie galėtų susimokėti už pragyvenimą. Tokia turėtų būti Vyriausybės politika. Negalime reguliuoti aplinkinių, ypač ne mūsų valstybėje vykstančių procesų – energijos išteklių, naftos žaliavos brangimo. Tad turime susitaikyti, kad kainos kils. Tačiau mūsų kainos, palyginti su ES vidurkio kainomis, yra beveik perpus mažesnės.

– Valstybė savo rankose neturi jokios gamybos, nevykdo jokios ūkinės veiklos. Tuo tarpu ministerijų sąlygiškai daugiau negu sovietiniais metais, o darbuotojų su gana dideliu atlyginimu skaičius viršija anuos laikus. Ar Finansų ministerija, kaip svarbiausia valstybės institucija, nemano, kad reikėtų užveržti virvę tokiai tendencijai?

– Taip, nesame didelė industrinė valstybė, negaminame daug produkcijos. Tai privatus verslas. Bet privačiam verslui irgi reikia specialistų kalvės. Tačiau žiūrėkime, kaip turėtų būti subalansuoti tam tikri dalykai.

Sutikime, biurokratinis aparatas egzistuoja visur. Šiais metais, palyginti su kitomis išsivysčiusiomis valstybėmis, pagal pareigūnų skaičių tikrai nesame pirmose vietose.

Biurokratinis aparatas, matyt, išliks ir ateityje, nes atsiranda naujų reikalavimų, einame į žinių visuomenę, reikia daugiau specialistų dirbti paslaugų, informacinių technologijų sferose.

Tačiau biurokratinis aparatas nėra blogai. Tai – gerai parengti valstybės tarnautojai. Šiandien net pastebime keistą tendenciją: verslo vadovaujantis aparatas formuojamas iš ministerijų pareigūnų. Jie padirba, įgauna patirties, pakelia kvalifikaciją ir nueina dirbti į verslą už dvigubai arba trigubai didesnį atlyginimą. Vadinasi, biurokratinis aparatas yra verslo kalvė. Biurokratinis aparatas yra kaip sveikas organizmas visoje ekonomikoje. Jei verslas perka valstybės aparate dirbančius žmones, vadinasi, valstybė dirba tinkamai.

– O gal atvirkščiai: nėra kalvė, o savotiška korupcijos apraiška arba prielaidos atsirasti korupcijai?

– Jokiu būdu. Nemažai aukštų pareigūnų yra išėję ir į draudimo, audito kompanijas. Daugelis mūsų specialistų neprisiliečia prie įvairių fondų skirstymo, kitų dalykų.

– Ar galite keliais sakiniais nusakyti, ko ateinančiais metais tikėtis paprastam Lietuvos žmogui?

– Manau, bendras biudžetas turėtų padidėti bent penkiolika procentų ir sudaryti apie 17 milijardų litų. Tai leis geriau finansuoti šiandien problemines sritis: švietimą, sveikatos apsaugą, socialinę sferą. Manau, kitų metų biudžetas bus socialiai orientuotas.

– Ar jau galime teigti, kad ES finansinė parama Lietuvai yra efektyvi?

– Šiandien dar negalime apskaičiuoti, kokią įtaką ES finansai daro mūsų ekonomikai. Tačiau aišku, kad didesnis pinigų kiekis, tinkamai panaudojamas, ateityje duos didžiulį postūmį visose gyvenimo srityse. Šiandien to negalime pajusti, nes vyksta pirmasis ES lėšų panaudojimo etapas: tvarkomi keliai, infrastruktūra, atnaujinamos ligoninės, poliklinikos, mokyklos. Kai visas šis procesas po kelerių metų baigsis, tikrai pajusime pagerėjimą visose srityse, o biudžete atsiras daugiau pinigų.

– „Jukos” kreditoriai reikalauja įmonei skelbti bankroto procedūrą – Lietuva vėl gali atsidurti prie suskilusios „Mažeikių naftos” geldos. Jei taip neatsitiks, ar 3 milijardai litų, kuriuos gausime iš lenkų, pasieks Lietuvos pilietį?

– Neatmestina, per procesą gali vykti kokių nors pokyčių. „Mažeikių nafta” yra politinis objektas. Tačiau jei jau ir atsitiktų blogiausia, vėl būtų galima svarstyti įvairius variantus. Tikiu, kad ir Lenkija apgins savo interesus ir procesas turėtų baigtis taip, kaip esame numatę.

Gavus pinigus, manau, tikslinga su žmonėmis atsiskaityti už rublinius indėlius. Šis valstybės įsipareigojimas šiandien sudaro apie 2,1 milijardo litų. Manau, per metus dvejus žmonėms sumokėsime ir baigsime šį politinį klausimą.

Jei liks pinigų, nukreipsime juos į investicijas, finansuosime ES struktūrinius fondus.

– Prasidėjus skandalui dėl Darbo partijos nešvarių pinigų, tyrimui persikėlus į Lietuvos verslo paramos agentūrą, sakėte, jog joje dirbęs jūsų sūnus Donatas nėra prisidėjęs prie galimų nešvarių machinacijų. Liepos pirmomis dienomis jam pareikšti įtarimai. Ar ši aplinkybė jums, kaip ministrui, neužtrauks juodos dėmės?

– Šiuo klausimu jau nemažai diskutuota. Įsivaizduoju, kad vyksta ikiteisminis tyrimas, jo plačiai nenorėčiau komentuoti. Kaip ir kiekvienam, kuris dirba ar dirbo ir kartu turėjo sąlyčių vertinant vieną ar kitą projektą, ir mano sūnui buvo pareikšta įtarimų. Tačiau tai nereiškia, jog jis tikrai kaltas. Ir šiandien esu įsitikinęs, kad jokių sąsajų su garsiai linksniuojamomis pavardėmis mano sūnus neturėjo. Manau, tyrimas viską išsiaiškins, viskas stos į savo vietas.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.