Seniausias žinomas pasaulio gyvūnas – vėžlė Harieta – mirė sulaukusi garbingo 175-erių metų amžiaus. Birželio 23 dieną milžinišką apie 180 kilogramų sveriantį gyvūną ištiko širdies smūgis.
Darvino augintinė
Spėjama, kad žolėdę milžinę iš Galapagų salų į gimtąją Angliją kartu su dar dviem vėžliais pargabeno pats Čarlzas Darvinas. Kurį laiką vėžliai buvo jo augintiniai.
Rašytiniai šaltiniai teigia, kad tuo metu Harieta pavadinta vėžlio patelė buvo pietų lėkštės dydžio. Tai leidžia spėti, kad vėžlei buvo vos penkeri ar šešeri. Č.Darvinas nepaprastai susidomėjo Galapagų salų vėžliais. Mokslininko dėmesys šiems gyvūnams dar labiau sustiprėjo, kai jis pastebėjo, kad atskirose salose išsivystė skirtingi didžiųjų vėžlių porūšiai. Tai buvo vienas iš daugelio atradimų, pastūmėjusių į didžiausią gyvenimo darbą – evoliucijos teorijos sukūrimą.
Kai kurie mokslininkai pagrįstai prieštarauja šiai istorijai. Genetiniai tyrimai parodė, kad Harieta priklausė vienam iš porūšių, būdingų salai, kurioje, pasak istorinių šaltinių, Č. Darvinas niekada neviešėjo.
Haris ar Harieta
Nepaisant to, kad Č. Darvinas labai domėjosi biologija, Harieta maždaug 100 metų buvo laikoma patinu.
Mokslininkas parsivežė tris dar visai jaunus vėžlius, kurių lyties nebuvo įmanoma nustatyti. Taigi jis surado išeitį ir pavadino vėžliukus trimis populiariausiais angliškais vardais – Tomu, Diku ir Hariu.
Paauglių arba suaugusių vėžlių lytį lengviausia nustatyti pagal šarvo apačią. Patelės šarvo apačia plokštesnė, be to, „namelis” erdvesnis, kad tilptų augantys kiaušiniai.
Bėda tai, kad Harieta, pradžioje vadinta Hariu, buvo tokia sunki, kad ilgą laiką niekam nė į galvą nešovė ją apversti ant nugaros ir pasitikslinti jos lytį. Galiausiai klaida buvo ištaisyta ir, vos sužinojus tikrąją lytį, Haris tapo Harieta.
Mėgo gėles
Manoma, kad Galapagų milžinė išsirito maždaug 1830-ųjų lapkričio mėnesį Santjago saloje. Galapagų salyne lapkričio mėnuo – įprastas didžiųjų vėžlių išsiritimo metas. Iš šiltųjų salų Č. Darvinas Harietą pervežė į Angliją, tačiau šaltas ir drėgnas Anglijos klimatas nesutapo su vėžlės poreikiais. Taip 1841-aisiais Harieta iškeliavo į Brisbeno botanikos sodą Australijoje. Vėliau, 1920-aisiais, ji buvo nugabenta į Kvinslendo muziejų, kur visa su ja susijusi dokumentacija buvo sunaikinta per potvynį.
Harieta iš naujo atrasta tik 1992-aisiais, kai DNR tyrimai patvirtino jos tapatybę. Maždaug nuo 1930-ųjų iki pat mirties vėžlė gyveno Australijos zoologijos sode, kuris priklauso krokodilų medžiotojui Styvui Irvinui.
Čia Harieta buvo didžiausia turistų atrakcija, o jos gimtadieniai būdavo audringai švenčiami lankytojų. Kadangi nėra žinoma tiksli vėžlės gimimo data, pagal tradiciją jos gimtadienis buvo švenčiamas lapkričio 15 dieną. Kiekvienais metais vietos moksleiviai organizuodavo tikrą šventę – su dainomis, tortu ir gėlėmis, kurias Harieta mielai skanaudavo.
2005-ųjų lapkričio 15 dieną Australijos zoologijos sode buvo atšvęstas 175-asis senolės gimtadienis.
Ištiko širdies smūgis
Deja, vėžlė, priklausanti didžiųjų drambliakojų Galapagų vėžlių rūšiai (Geochelone elephantopus), pritrūko stiprybės tęsti savo rekordą ir šių metų birželio 23 dieną mirė.
Zoologijos sodo vyriausiasis veterinaras, daktaras Džonas Hangaras sako, kad Harieta pasidavė po labai staigios ir trumpos ligos, ilgai nesikankinusi. Ji mirė per vieną naktį nuo gana stipraus širdies smūgio.
Vis dėlto Harieta paliko daug pėdsakų: pradedant žmonių svarstymu, kiek daug gyvenimo ji matė, ir baigiant įrašu Gineso rekordų knygoje, įamžinančiu jos ilgaamžiškumą. Didžioji vėžlė tapo dar vienu Australijos simboliu.