Padaunų tautelės moterys beveik visą savo gyvenimą ant kaklo nešioja sunkius varinius žiedus. Tie papuošalai – pats geriausias būdas pailginti kaklą.
„Moterys – žirafos”
Ilgas vadinamasis gulbės kaklas nuo senų senovės daugelio pasaulio tautų buvo laikomas kone svarbiausiu moters grožio elementu. Tačiau padaunų tautelėse, gyvenančiose abipus valstybinės sienos tarp Birmos ir Tailando, tas grožio įvaizdis virto tikru absurdu.
Ne veltui užsieniečiai padaunų dailiosios lyties atstoves vadina „moterimis-žirafomis”. Siekdamos idealo, jos visą gyvenimą dėvi keistus metalinius pančius – masyvius varinius žiedus, spirale susuktus aplink kaklą.
Viskas prasideda nuo vieno žiedelio, kurį uždeda ant kaklo mergaitėms, kai jos sulaukia penkerių arba šešerių metų.
Ceremonija turi ritualo reikšmę, kaip savotiškas įšventinimas. Todėl ją atliekantis kaimo šamanas labai nuodugniai parenka visais atžvilgiais palankią dieną – dažniausiai ji paskiriama per mėnulio pilnatį.
Palaipsniui prie pirmojo žiedo bus jungiamos vis naujos spiralės vijos. Kaip įprasta, kas antrus metus, bet jeigu mergina pati to trokšta – galima ir dažniau. Žiedus uždeda labai atsargiai, kad jie nevaržytų judesių ir gražuolė galėtų dirbti įprastus darbus laukuose arba namie. Būna, kad tų žiedų aplink kaklą apvyniojama net trisdešimt. Kaklas tokiu būdu optiškai ištįsta net 25 centimetrus.
Žinoma, paties kaklo pailginti neįmanoma. Čia vyksta visai kitoks procesas. Varinių žiedų spiralė savo svoriu slegia trapius moters pečius. Dėl tos priežasties raktikauliai ir krūtinės ląsta palaipsniui spaudžiama žemyn, ir kaklas „pailgėja”.
Istorija – nežinoma
Šio žiauraus papročio kilmė iki šiol tebėra nežinoma. Galima išgirsti gana įdomių legendų. Pavyzdžiui, kalbama, kaip kadaise piktosios dvasios užsiundė ant moterų nuožmius tigrus iš džiunglių.
Šie tikrai būtų perkrimtę vargšelėms gerklę, jeigu moterys nebūtų savo kaklo apdairiai saugojusios vario žiedais. Nuo tada ir tapo įprasta juos dėvėti.
Pasak kitos legendos, kuri nė kiek nėra įtikinamesnė už pirmąją, padaunų gentis kildinama iš gulbės ir drakono ryšio. Kad būtų panašios į savo legendinę ar istorinę prosenelę, moterys pradėjo ilginti sau kaklą.
Galiausiai galima išgirsti ir tokią versiją. Žiedai saugojo padaunų moteriškąją giminę nuo pagrobėjų, kad nebūtų parduotos vergauti kaimyninėms gentims, nes jų ekstravagantišką išvaizdą vergų pirkliai laikė išsigimimu.
Jeigu tai yra tiesa, galima drąsiai teigti, kad labai smarkiai skiriasi įvairių tautų grožio suvokimo kriterijai.
Paneigtas mitas
Paplito nuomonė, kad per daugelį metų, kai moterys dėvi savo neįprastus koljė, kaklo raumenys visiškai sunyksta, tai yra atrofuojasi. Neva jeigu tą metalo atramą pašalintų, galva nusvirtų ant krūtinės tarsi pakabinta ant virvės.
Jeigu taip būtų iš tikro, grėstų labai liūdna baigtis – sulūžtų stuburo kaklo slanksteliai arba moteris paprasčiausiai uždustų lyg pasmaugta.
Egzotiškų istorijų mėgėjai pasakoja, kad senovėje kaip tik tokiu būdu buvo baudžiamos moterys už santuokinę neištikimybę.
Likusią gyvenimo dalį nelaimėlė, netekusi „kaklo korseto”, leisdavusi gulėdama ir nepajėgdama pakelti galvos.
Kad patvirtintume arba paneigtume šią siaubingą versiją, mes nusprendėme vieną padaunų moterį įkalbėti ryžtis eksperimentui.
Birmos Ban Majo kaimelyje viena labai narsi mergina, vardu Tao, sutiko mums matant nusiimti savo kaklo žiedus. Net padedama savo draugės, ji šito nesugebėjo padaryti greitai: procedūra užtruko pusantros valandos. Jokios tragedijos, laimei, nenutiko.
Dėl viso pikto mes laikėme Tao galvutę kaip bejėgio kūdikio. Ji neatsisakė tos pagalbos, nors pati iš anksto žinojo, kad tas bandymas yra visai nepavojingas.
Ir kaip ji to galėtų nežinoti, jeigu jai jau ne sykį buvo pridedama naujų žiedų. Kiekvieną kartą spiralė buvo visiškai nuimama ir keičiamas jos ilgis.
Tradicija nyksta
Ir vis dėlto padaunų moterys labai retai nusiima savo koljė. Žinoma, kaklas nuo tokių ilgalaikių „apkaustų” netampa nei šviežias, nei švarus, nei įdegęs. Ir mėlynių ne kiekvienai pavyksta išvengti: kaip ten bebūtų, juk tie papuošalai sveria kelis kilogramus.
Tačiau tos ryžtingos ir drąsios moterys sako, kad nenori laužyti tradicijos, atėjusios iš amžių glūdumos. Todėl ir pasiryžta iškęsti nepatogumus, kad būtų gražios.
Bet jau nebe visos padaunų mergaitės, merginos ir moterys paklūsta tokiai „egzekucijai”.
Jau daug tarp dailiosios lyties atstovių vadinamųjų trumpakaklių, pamynusių senovės paprotį. Ir reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais jų vis daugėja.
„Ilgakaklių” pagal statistiką tarp padaunų – apie septynis tūkstančius.
Kad žiedai blizgėtų, juos dažnai valo tamarindu arba citrinos sultimis.
Vakaruose apie šį padaunų paprotį sužinojo praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį, kai išėjo lenkų mokslininko Vitoldo de Golišo knyga.
Erikas Paskjė