Prieš keletą metų režisierius Lukas Besonas sakė, kad nufilmavęs lygiai 10 juostų, kuriomis pats bus patenkintas, mes šį darbą bei užsiims tik scenarijų rašymu ir prodiusavimu. Melodrama „Angelas A”, kuri pasirodė praėjusiais metais, ir šiemetinė animacinė juosta „Artūras ir minimukai” yra devintasis ir dešimtasis režisieriaus darbai.
„10 – tai geras skaičius. Su tiek kulkų reikia gerai apgalvoti, kur šausi. Iš kino norėčiau išeiti kol dar nevėlu, o to dažnai nesupranta mano kolegos. Reginys – liūdnas”, – sako 47-erių L. Besonas. Spėjama, jog po prastai įvertinto „Angelo A” Lukas tiesiog bijo daugiau nesėkmių. Šiuo metu jis jaučiasi kur kas stipresnis kaip prodiuseris nei režisierius.
Nufilmavęs tokias juostas kaip „Leonas”, „Penktasis elementas”, „Purpurinės upės” ar „Žana d’Ark”, pastaruosius septynerius metus L. Besonas daugiausiai ir dirba kaip prodiuseris bei rašo vaikiškas pasakėles, scenarijus. Bėgioti po filmavimo aikštelę jam, ko gero, jau ir pabodę. Štai ir paskutinis Luko režisūrinis projektas „Artūras ir minimukai” yra animacinė juosta, pagal jo paties parašytą knygelę vaikams. Čia daugybė specialiųjų efektų, naudota galybė technikos. Beje, jis yra parašęs net keturias knygeles apie Artūrą, kurių parduota daugiau nei milijonas kopijų 30-yje šalių.
Drauge L.Besonas pranešė, kad bus „Taksi-4” prodiuseris, o jo kino studija „EuropaCorp” kasmet išleidžia po 8 juostas. Ir tai tik pradžia. Dar vienas jo užmojis – perkelti Holivudą prie Senos, Paryžiaus priemiestin Sen Deni. „Nusprendžiau leistis į šią avantiūrą, kad suteikčiau galimybę prancūzų filmų kūrėjams dirbti visiškai laisvai, – aiškina L. Besonas. – Mūsų kinas – vienintelis Europoje, kuris dar priešinasi amerikietiškajai tradicijai. Tačiau jam reikia tokio pat masto studijų, kokios yra JAV.” Vis dėlto projektas nesulaukė entuziazmo kinematografijos industrijoje, į jį net žiūrėta su įtarumu. Keliose dešimtyse Prancūzijos kino studijų ir be to darbo trūksta. Režisieriai geriau filmuoja Rytų Europos šalyse, kur apsieina kelis kartus pigiau. Beje, ir pats Besonas „Žaną d’Ark” filmavo Čekijoje ir Slovakijoje.
Kelias į kiną
L. Besonas gimė 1959 m. kovo 18 d. Paryžiuje, povandeninio plaukiojimo instruktorių šeimoje ir nuo pat vaikystės rengėsi pratęsti šią tradiciją – didžiąją laiko dalį jis leisdavo Prancūzijos Viduržemio jūros pakrantėje nardydamas ir fotografuodamas po vandeniu. Beje, jis svajojo tapti delfinų specialistu. Tačiau svajonėms ne visada lemta išsipildyti. 17-os dėl nelaimingo atsitikimo jis praranda galimybę užsiimti mėgstamu darbu. Lukas grįžta į didelį ir triukšmingą Paryžių, kur dirba tai šį, tai aną, kol neprisiriša prie kino. Jis žiūri daug filmų, o filmavimo aikštelėse atlieka nedidelius vaidmenis. 19-os jis išvyksta į Holivudą, tačiau padirbėjęs ten „siuntinuku”, grįžtą į tėvynę ir išeina tarnauti armijon. Po trejų metų vėl pasuka prie kinematografijos: iš pradžių statė muzikos vaizdo klipus, vėliau – režisieriaus asistentas didžiajame kine. 1984 m. jis debiutuoja ilgametražiu begarsiu ir nespalvotu filmu „Paskutinė kova”. Čia jis pirmą kartą filmuoja Žaną Reno – savo aktorių talismaną ir „alter ego”. Debiutas pasirodė sėkmingas – juosta susilaukė dešimčių apdovanojimų. Netrukus jo vardas garsinamas filmu „Tunelis”, 1988 m. nufilmuoja gražiausią savo freską – „Žydroji bedugnė”, kuri jam atnešė pinigų, keletą „Oskarų” nominacijų ir kultinę šlovę. Vėliau pasirodo „Nikita”, „Atlantis”, „Leonas”, „Penktasis elementas”, „Žana d’Ark”. Pastaroji juosta buvo smarkiai sukritikuota kino žinovų.
„Artūrą” jūs parašėte savo dukterims? Kaip Džoana Rouling „Harį Poterį”?
Taip, daugiausia dėl jų. Knygoje nemažai kalbama, jog žmonės skiriasi, ir reikia gerbti tuos, kurie kitokie nei tu. Tai labai svarbūs dalykai, kuriuos norėjau paaiškinti savo vaikams. Tačiau vienas reikalas, kai tai aiškina tėtis arba mama, ir visai kitas, kai kalba knygos herojus. Galiu valandomis ką nors įrodinėti vaikui, bet jis tik numos ranka, neva „eik, tėti, ir be tavęs problemų pilna”, o kai tai sako, tarkim, Artūras… Visai kitas autoriteto lygis. Mano mergaitės kartais pribėga: „Tėti, žinai, Artūras sakė, kad…” Ir kartoja tai, ką aš beviltiškai bandžiau joms paaiškinti.
Jūs neturite kinematografinio išsilavinimo. Kodėl taip nutiko?
Iš tiesų nebaigiau specialaus mokslo. Tiesa, buvau nusprendęs stoti į kino mokyklą, atėjau net į egzaminą. Na, jis tęsėsi pusantros minutės. Lygiai po tiek laiko su manimi ne itin meiliai atsisveikino. Manęs pirmiausia paklausė, koks mano mėgstamiausias režisierius, o aš atsakiau klaidingai. Išvardijau Spylbergą, Skorsezę, Formaną, nors reikėjo pradėti nuo Godaro, Triufo ir kitų…
Tikriausiai ir jums, kaip prodiuseriui, visiškai nesvarbu, ar turi jūsų pasikviestas režisierius tinkamą išsilavinimą?
Man visiškai tas pats. Prodiuserio ir režisieriaus bendravimas – labai jautrus ir intymus procesas. Įsivaizduokite, jog esate nacionalinės teniso rinktinės treneris ir matote priešais save 12-metį berniuką. Jūs iškart suprantate, jog jei jis dirbs, taps čempionu. Lygiai taip pat čia. Pirmasis filmas gal ir nebus jo geriausias darbas, tačiau iš karto juntama, ar žmogus turi „gyslelę”. Vadinasi, ateityje viskas pavyks.
Prieš keletą metų jūs buvote Kanų kino festivalio žiuri pirmininku. Ar pavyko visiškai savarankiškai priimti sprendimą?
Žiuri paprastai sudaro 10 narių, daugiausiai artistų. Kontroliuoti dešimt kūrybinių žmonių – neįmanomas dalykas. Festivalio direktorius Žilis Žakobas net neužėjo į kambarį, kuriame mes tarėmės, net savo nuomonės nepareiškė. Žinau, jis paprastai užsuka pas žiuri narius tada, kai jie rėkia, ginčijasi, pyksta negalėdami prieiti prie bendro sprendimo. Tada direktorius stengiasi juos sutaikyti. Pas mus taip nebuvo. Net ir svarstymų. Aš pasakiau, kad kiekvienas ant lapelio parašytų filmą, kuris, jo manymu, yra vertas „Auksinės palmės šakelės”. Aštuoni iš dešimties tada paminėjo Larso fon Tryro „Šokėją tamsoje”…
Įdomybės
Lukas Besonas buvo vedęs Aną Parilo, su kuria susilaukė vieno vaiko, Milą Jovovič ir Virdžiniją Sila – su ja gyvena iki šiol ir turi tris vaikus. Beje, 1993 m. susitikinėdamas su Maiven Le Besko susilaukė ir bendros duktės Šanos Besson.
Paryžiuje buvo kaltinamas netyčiniu nužudymu, kai 1999 metais filmuojant „Taksi-2”, kurį prodiusavo L.Besonas, lenktynių sceną, po mašinos ratais pakliuvęs operatorius mirė.
„Kinas niekada nėra išgelbėjęs kam nors gyvybės, tai – ne medicina, o tik aspirinas.”
„Žmonės dažnai sako, jog širdyje dar esu vaikas. Aš labai gerai prisimenu savo vaikystę, tad galiu kartais į ją sugrįžti. Visi mes kažkada buvome vaikai, tiesiog reikia parodyti šiek tiek pagarbos jiems.”