Rugpjūčio 1-ąją per savo gimtadienį Klaipėdos miestas už ypatingus nuopelnus uostamiesčio kultūrai ir menui dailininkui Edvardui Malinauskui, teatro veteranui Baliui Juškevičiui ir dirigentui prof. Kaziui Kšanui suteiks Klaipėdos kultūros magistro vardus ir apdovanos juos aukso žiedais su deimantais.
Trys naujieji Klaipėdos kultūros magistrai oficialiai bus tituluoti per Klaipėdos gimtadienį Pilies muziejuje vyksiančioje iškilmingoje ceremonijoje. Jie tradiciškai bus apdovanoti auksiniais žiedais su deimantais, pagamintais renesansinio žiedo, saugomo Pilies muziejuje, pavyzdžiu, jiems bus įteikti vardą patvirtinantys dokumentai.
Apdovanojimo iškilmių išvakarėse laureatų paklausėme, kuo jie patys jaučiasi nusipelnę miestui, kaip vertina jo apdovanojimą ir kokiomis progomis mūvės Magistro žiedą.
Populiarina jūrą
60 metų gyvenantis ir kuriantis Klaipėdoje E.Malinauskas – neginčijamas autoritetas miesto meno bendruomenėje, aktyvus visuomenės veikėjas, Klaipėdos vaikų dailės mokyklos įkūrėjas, vienas iškiliausių nūdienos tapytojų, bene vienintelis tikras profesionalas, Lietuvoje plėtojantis marinistinę temą.
Edvardas Malinauskas:
– Ką tik grįžau iš Kaliningrado, apžiūrėjau, kaip ten mano paroda atrodo. Prieš porą savaičių atidaryta be manęs, tada negalėjau nuvažiuoti.
Pagavote mane netikėtai… Jeigu apdovanos, vadinasi, esu vertas. Juk aš neprašiau. Gyvenu, dirbu čia nuo pat gimimo. Kai 1963-iaisiais grįžau, baigęs dailės institutą, čia dar tiek menininkų nebuvo. Dirbau „Dailės” kombinate, ir visa, kas su menu buvo susiję tais laikais, ten mes ir kūrėme, tai buvo paskleidžiama visuomenei. Ten kūrėm viską – plakatus, suvenyrus, apipavidalindavome Jūros ir Dainų šventes, įvairius renginius. Viską darėm savo miestui.
Įsteigiau Klaipėdoje vaikų dailės mokyklą 1969-aisiais. Dešimt metų jai vadovavau, paskui dar 22 metus joje mokytojavau, mokiau vaikus tapybos. Malonu sutikti savo buvusius mokinius, sveikintis su jais jau kaip su kolegomis. Tarp jų – Laikrodžių muziejaus direktorius R.Martinkus, broliai Klimai, dėstantys dizainą Dailės akademijoje, dailininkas A.Klemencovas ir kiti.
Dabar esu laisvas menininkas ir užsiimu jūros populiarinimu (juokiasi). Žinot, atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos – jie mato vandenį. O mano tikslas, kad jie pajustų, jog tai ne tik grožis ir erdvė. Kad mes gyvename jūrinėje valstybėje. Kad turim deimantą ne tik žiede, bet visoje Lietuvoje. Savo paveikslais, juose perteikiamu įspūdžiu bandau tuo įtikinti ir kitus žmones. Surengiau gal jau kelias dešimtis parodų, dažnai dalyvauju bendrose parodose. Kitąmet pavasarį kviečiu visus į jubiliejinę mano tapybos parodą. Ja pažymėsiu savo 70-metį.
Vis dėlto tapyba buvo mano pirmoji meilė. Mečiau direktoriauti, kai pamačiau, kad tai trukdo tapybai. Ačiū Dievui, tuo užsiimu iki šiol. Intensyviai, išskyrus sekmadienius ir kai kur nors išvažiuoju.
Tikiuosi, mano miestas ir Mažoji Lietuva pastebėjo ne tik mano marinistinius peizažus ir kompozicijas. Be jų, esu nutapęs „Donelaitį su būrais” (jį padovanojau savo mokyklai – Vytauto Didžiojo gimnazijai), Tolminkiemio muziejuje yra mano sukurtas medalis Donelaičiui. Iš natūros esu nutapęs rašytojų Simonaitytės ir Šemerio, teatralų Kanclerio, Grincevičiaus, Žadeikio, Gaidžio, kapitono Šilerio, architekto Tiškaus portretus. Jų dauguma dabar yra Lietuvos dailės muziejaus fonduose. Be kita ko, mano sukurtas pano „Kuršiai” 30 metų kabojo ant „Aitvaro” prekybos centro sienos. Gaila, biznieriai nukabino. O buvo galima perdažyti sieną, šiek tiek pavalyti dulkes nuo kūrinio ir dar būtų ne vienerius metus kabojęs. Miestas neturi prarasti savo tapatybės ženklų. Kad žmonės čia atvažiavę pajustų jūrinio miesto dvasią.
Žodžiu, esu prisidėjęs truputėlį… Negalvojau apie apdovanojimus, kai tai kūriau. Bet meluočiau, jei sakyčiau, kad man vis tiek apdovanos mane mano miestas ar ne. Malonu, neslėpsiu, glosto širdį. Bet per daug nešokinėsiu (juokiasi). Jaučiuosi vertas. Ir kompanija gera. Dabar joje bus ir Lietuvos nusipelnęs meno veikėjas – esu šį titulą gavęs sovietmečiu ir jo neatsisakau.
Žiedų niekada nenešiojau, net sutuoktuvių. Padėsiu garbingoje vietoje, paliksiu vaikams. Žinos, kad tėvas buvo ne iš kelmo spirtas.
Už lietuvybę
Gyva Klaipėdos teatro istorija vadinamas 85-metis teatrologas, buvęs aktorius, režisierius ir ilgametis teatro pedagogas B.Juškevičius tris dešimtmečius vadovavo uostamiesčio Dramos teatrui, 1999-aisiais išleido knygą „Teatro šviesose iš šešėliuose”, kurioje skleidžiasi uostamiesčio teatro praeitis ir dabartis.
Balys Juškevičius:
– Galvoju, kad buvo pastebėti ir įvertinti tie 60 metų mano darbo kultūros srityje ir teatre Klaipėdoje. Tai visas mano gyvenimas. Vis dėlto nuo pat jaunystės, nuo 24 metų, esu Klaipėdoje, dirbau tą darbą, kurį visuomenė matė, – ir scenoje, ir Klaipėdos universiteto Režisūros katedroje, ir auditorijose, ir spaudoje (rašiau apie teatro istoriją, spektaklių recenzijas, kurių dauguma – mano knygoje). Teatro labui, visuomenės labui.
Dėstytojavau nuo 1975-ųjų iki 2000-ųjų. Studentams 25 metus dėsčiau teatro istoriją ir literatūros ir meno estetiką.
28 metus dirbau teatro direktoriumi. Juo tapau jau turėdamas 7 metų aktoriaus stažą. Vaidinau visose K.Sajos komedijose, kurias anksčiau yra statęs Klaipėdos dramos teatras.
Vis dėlto Klaipėda yra viena iš žymiausių ir tam tikra prasme skaudžiausių mūsų istorijos vietų. Mes visi suinteresuoti, kad Klaipėdos miestas visada būtų mūsų, lietuviškas. Būtent šito siekimas, lietuviškos tautinės kultūros diegimas buvo vienas iš mano tikslų. Ir aš labai džiaugiuosi, kad jis buvo pastebėtas ir bus įvertintas.
Apskritai neturiu nė vieno žiedo. Abu savo vestuvinius žiedus pamečiau. Vieną pamečiau žvejodamas Minijoje, kitą – važiuodamas į Minską. Nežinau, ar Kultūros magistro žiedą bus patogu nešioti, ar jis nebūtų taip nuvertintas. Manau, tam reikės ypatingos progos. Tokios kaip Valstybės įkūrimo diena, Teatro diena, Klaipėdos miesto gimtadienis.
Muzikos labui
Klaipėdos universiteto profesoriaus K.Kšano muzikinė veikla uostamiestyje trunka 40 metų. Jam Kultūros magistro vardas bus suteiktas už intensyvų ir kūrybingą meninį darbą, 1966-1986 metais vadovaujant Klaipėdos liaudies operos teatrui, padėjusiam pamatus Klaipėdos muzikiniam teatrui, nuo 1987-ųjų diriguojant chorui „Klaipėda” ir už Operos studijos Klaipėdos universitete įkūrimą 1995-aisiais, vadovavimą jai iki šiol.
Kazys Kšanas:
– Manau, kad per 40 metų tų nuopelnų susidarė… 1966-aisiais pradėjau vadovauti Klaipėdos liaudies operai ir vedžiau ją 20 metų iki pat Muzikinio teatro įkūrimo. Liaudies operoje pastačiau 10 premjerų, parodėme maždaug 400 spektaklių.
„Klaipėdos” choro ištakos – irgi Liaudies operoje. Kol buvo ji, choras buvo jos. Įkūrus Muzikinį teatrą, dalis solistų, choro artistų susibūrė į „Klaipėdos” chorą. Bet mes jo gimimą skaičiuojame dar nuo 1953 metų, kuomet mano dėstytojas prof. K.Griauzdė Klaipėdoje įkūrė tokį chorą, iš kurio vėliau, nuo 1956 metų, išsivystė Liaudies operos teatras.
Baigęs muzikos akademiją, K.Griauzdės rekomenduotas atvažiavau į Klaipėdą. Jis mane truputį apgavo… Tuo metu čia nebuvo jokio Liaudies operos teatro – orkestro, solistų, baleto trupės. Radau tik keliolika choro artistų ir vieną ar du solistus. Po 20 metų palikau 150 žmonių kolektyvą, kurių dauguma perėjo dirbti į Muzikinį teatrą.
Esu Klaipėdos universiteto profesorius. Šį pedagoginį vardą gavau būtent už meninę veiklą. Aš neparašiau jokios mokslinės knygos ar disertacijos. Knygą gal kada nors ir parašysiu, bet tai bus savo malonumui, ne mokslui.
Chorvedybos katedroje nuo pat jos įkūrimo mokau studentus dirigavimo. Pas mus studijuoja būsimieji chorvedžiai ir muzikos mokytojai. Mano studentai buvo Klaipėdos muzikinio teatro chormeisteris ir dirigentas V.Konstantinovas, Kaune savo chorą turi A.Banevičiūtė. Daug jų išsibarstę po visą Lietuvą dirba muzikos labui ir žmonių džiaugsmui.
Prieš dešimtmetį buvau pakviestas dirbti į Dainavimo katedrą, ten vadovauju Operos studijai. Su studentai statome scenas, ištisus veiksmus iš operų, operečių. Mano buvę mokiniai A.Dovydaitienė, S.Konstantinova, K.Nevulis, R.Ulteravičiūtė, G.Platūkis ir kiti dabar dainuoja teatre.
Su „Klaipėdos” choru nuolat koncertuojame įvairiuose miesto renginiuose, dalyvaujame dainų šventėse, dainavome po kelis kartus festivaliuose Italijoje, Vokietijoje, kitose kaimyninėse šalyse. Esame ne kartą koncertavę su V.Noreika, parengę daug įvairių programų jūrine tematika, Mažosios Lietuvos kompozitorių kūrinių, scenų iš operų ir operečių bei kitų. Choras taip pat reikalauja nemažai jėgų – ir organizacinio darbo, ir meninio.
Kadangi taip ištikimai dirbu Klaipėdoje, ją myliu taip pat stipriai kaip jūrą, mane labai džiugina šis miesto apdovanojimas. Man 66 metai, bet dirbu vis dar daug – dėstau, du, tris kartus per savaitę repetuoju su choru, per mėnesį kelis kartus koncertuojame.
Tas žiedas – gražus, bet nesu didelis žiedų mėgėjas, nešioju tik vestuvinį. Kadangi Kultūros magistro žiedą jau yra gavusi mano žmona, irgi universiteto profesorė, tai, manau, daug progų sutaps. Bet užsimausiu jį tik ypatingomis šventėmis, nes tai ne šiaip žiedas, o garbingas apdovanojimas, – per Klaipėdos muzikinio teatro 20-metį, Liaudies operos 50-metį, ko gero, rugsėjo 1-ąją ir būtinai per Klaipėdos miesto gimtadienį.