„Klausau širdies balso…“

Iki Džovanio Batistos Pergolesio komiškos operos „Tarnaitė ponia“ premjeros Klaipėdos muzikiniame teatre likus dienai, pasigavome solistę Ritą Petrauskaitę. Repeticija neužtruko, nes kažkam iš artistų tąkart sustreikavo širdelė, bet pati Rita atrodė linksma ir rami.

Ar visai nesijaudinate prieš premjerą?

Komiškas vaidmuo man prie širdies, be to jis toks jau ne pirmas – „Figaro vedybose“ ir „Mano puikiojoje ledi“… Tik dabar esu Serpina (išvertus iš italų kalbos – gyvatė), tai įsivaizduokit, kokia turiu būti – šlykšti, juokinga ir sykiu graži, plastiška. Ir itališka, ir „perdėta“ kaip iš commedia dell’arte.

Su režisieriumi mėginome paieškoti tokių bruožų. Jei ne per premjerą, tai vėlesniuose spektakliuose įsivažiuoji, atsiranda žaismė, partnerių susigrojimas. Esu rami, nes mano bagažas nemenkas – apie dvidešimt septyni projektai šiame teatre: ne vien spektakliai, bet ir koncertai, oratorijos, mišios. Jaudulys žengiant į sceną yra, bet nesu gyvas nervas.

Ar gyvenime teko skaudžių išgyvenimų, kurie vienaip ar kitaip nuspalvina dainavimą?

Jų yra kiekvieno žmogaus gyvenime, ir tu semi iš tų įvairiausių patirčių. Bet scenoje turi pripažinti, kad tai yra darbas, ir visiškai pasinerti į emocijas bei potyrius negali. Tuo ir skiriamės nuo dramos aktorių, kad turime valdyti savo balsą, ir suieškoti jame tam tikrų niuansų. Man labai patiko maestro Lapinio žodžiai: „Tikro artisto karšta širdis ir šaltas protas“. Naudoju protą lyg skalpelį: išanalizuoju videoįrašus, didžiausia kritikė esu sau pati. Anksčiau labai save pliekdavau, bet su laiku pradėjau save labiau mylėti.

Ką reiškia dainuoti taip, kad įskeltum ugnį klausytojo širdyje?

Tai tau duota, arba ne. Pradedantysis, žinoma, visko negali savyje turėti, kiekvienas vaidmuo duoda tam tikrus patyrimus, net skausmingus, negerus: gėdą, susierzinimą, kartėlį. Bet net jei vaidmuo nepasiseka, jis vistiek tave pamoko. Ką darau, kai mane tai ištinka? Einu miegoti: miegas išvalo negeras mintis ir gydo sielą. O, taip, sapnuoju, kad natas pamirštu, bėgioju po teatrą ir lubų nėra – tokie scenos žmonių sapnų labirintai…

Nuolat lavinate atmintį, mokotės kalbų? Kokių dar turite sugebėjimų? įnorių talentų

Moku vokiečių kalbą, bandžiau išmokti prancūzų, bet ji labai sunki, stabtelėjau pusiaukelėje, bet tikiuosi dar ją įveikti. Turim sukimšti į galvą krūvą tekstų, tad kalam kaip mokinukai ar studentai. Manau, kad artistų smegenys nuo to tik lavėja, taigi laukia išmintinga ir žaisminga senatvė.

Dar bandau modeliuoti drabužius, mama man siuva, yra ir mano sugalvotų rūbų scenai. Pagal Zodiaką esu Vandenis, oro ženklas, tai nuo nuotaikos priklauso, kokiais kvepalais dvelkiu, kartais renkuosi džinsus ar „maišą“, o kitąkart – elegantišką suknią.

Kaip pajutot, kad esate scenos žmogus? Kur dingo režisieriaus Ginto Žilio vadovaujami ir „daug žadantys“ jūsų kurso draugai?

Po pusės metų studijų įvyko labai stiprus lūžis, ir jį gerai prisimenu. Šiandien teatre esu vienintelė iš viso kurso. Kažkodėl įstrigo dėstytojo G. Žilio žodžiai: „Jeigu bent vienas jūsų stovės scenoje, aš savo darbą padariau“. Turbūt labai to norėjau.

Vaikystėje manęs niekas nevedė į teatrą, bet aš jame gyvenau, stebeilijausi į kiekvieną Šiaulių dramos teatro spektaklį. Iš tikrųjų, patyriau tą metamorfozę – nuo pilkos pelės iki puikiosios ledi. Mokykloje buvau tyli, liesutė, pilna kompleksų, nepastebima. Bet niekada savęs neprievartavau, elgiausi, kaip liepė širdis. Esu padariusi klaidų, kitam mestas įžeidus žodis grįždavo bumerangu. Net dėstytojai mokė mus pavydėt baltu pavydu, pasidžiaugt kolegos sėkme. Be to, sutikau lemtingų režisierių. Jie žino, kurį reikia murkdyti, o kurį patempt už mažojo pirščiuko.

Vokalą reikia užauginti?

Vokalistas turi turėt trečiąją ausį. Džildos partija „Rigolete“ – tai didžiulis žingsnis soprano karjeroje. Tąsyk spektaklio metu paėmiau ne „darbinę“, bet gryną trečiosios oktavos mi. Kitą kartą, sudainavus Siuzaną „Figaro vedybose“, paskambinau savo dėstytojai Vidai Kuraitei, ir pasakiau tik dabar, po daugelio metų supratusi, ką ji man sakė apie tai, kad turi dainuoti ne stichiškai, o valdyt savo balsą.

Turėjote korifėjų?

Taip, bet jie keitėsi. Iš pradžių buvo Marija Kalas: kaip ji suderina dainavimą ir aktorystę, koks emocinis užtaisas! Ne veltui minios veržėsi į jos spektaklius. Bet tai – Dievo duotybė: talentas, temperamentas, charizma. Po to radau italų sopraną, dainavusią Metropolitano operoje, Galli Curci, pagal kurios dainavimą tobulinau savo vokalinę techniką. Ji dainuoja – kaip lakštingala suokia. Dar man artima prancūzė Andželina Patti.

Ar tiesa, kad dainavimas – kaip sportas? Saugote „instrumentą“, valgote tam tikrą maistą, o koncerto dieną atsiribojate nuo pasaulio?

Atsisakau pagundų, bendravimo su draugais, restoranų, alaus ir ledų, maudynių šaltoje jūroje. Turi būti tvarka, ramybė, geras miegas. Jei partija labai sunki – visiška askezė.

Ko išmokė dainininkės profesija, darbas teatre?

Išmokau susitvardyti, pažvelgt į save iš šalies. Nors visada mėgau stebėti, rinkti personažus, charakterius, analizuoti situacijas. Išmokau negraužti savęs už padarytas klaidas. Na, esu pažeidžiama, nepasitikinti savimi, bet stengiuosi nekreipti dėmesio į tam tikrus dalykus, smulkmę atmesti. Nes, jei susidėsi nuoskaudas ir nusivylimus kaip į šiukšlių dėžę, kas iš tavęs liks? Svarbiausia tai, kas gryna ir tikra – muzika, dainavimas.

Jei atliekamas kūrinys patinka, tai pramoga, jeigu jaudina – drama, gyvenimas…

„Paryžiaus katedroje“ mane itin jaudina Zigmaro Liepinio muzika, o scenoje, kur Esmeraldos mama dukrą (mane) atpažįsta, girdžiu publikos šniurkščiojimus. Esu priversta atrasti begalę jausmų niuansų, o gal tą mirksnį širdyje pati verkiu.

O šlovė, pripažinimas?

Tobulėjimui ribų nėra. Per tiek metų įpratau nebesvajoti, nes tai – bergždžias reikalas. Arba prieš tave išsivynios tas raudonas kilimas, arba ne. Aš tikiu lemtimi. Susiklosto aplinkybės – ir tau sekasi, veik piršto nereikia pajudinti. Patyriau, kai save kiši ar pardavinėji kaip prekę, iš to nieko neišeina, o kai tik dirbi savo darbą, domiesi savo profesija, tobulėji, kiek įmanoma, tai tuomet atsiranda sėkmė. Bet ji kaip guma – išsitempia ir vėl grįžta į pradinę padėtį. Likimas trenkia vėzdu.

Stebiu žvaigždes: jos turi stulbinamą sėkmę, jas pažįsta gatvėje, ir staiga ištinka nelaimė. Subrendęs žmogus turi išmokti atsilaikyti prieš sėkmę, kad nesusuktų galvos, netaptum arogantiškas, ambicingas.

Ko norėčiau? Išvažiuoti, pamatyt pasaulį ir sugrįžti. Dvejus metus dirbau viename Vokietijos teatrų, neprigijau. Patiko žmonės, gerai gyvenau, bet supratau, kad niekad nebūsiu sava. Kas kita – mano šalis, mano gimtinė, kai gali puikiai išreikšti lietuvių kalboje surastą grožį, perteikti potėpius, rasti perliukus. Ir tada supranti, kad daugybė nuostabiausių pasirinkimų, tiesų ir prasmių yra ten, kur esi.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.