Vilniaus senamiesčio gatvėse ir prestižiniame Gedimino prospekte akys raibsta nuo vitrinų ir iškabų, kuriose pavadinimai – beveik vien angliški. Retai kur akis užkliūva už lietuviško užrašo, o tada širdis apsidžiaugia: vis dėlto čia Lietuva. Ir tame angliškų gatvės iškabų margumyne staiga sustoji iš nuostabos. Pylimo gatvės viduryje šviečia kuklus užrašas „Jūratės akmenėliai”.
Kas tie „Jūratės akmenėliai”? Užėjus vidun paaiškėja, kad čia įsikūrusi lyg ir meno studija, lyg ir klubas, kur tiesiog gera ir jauku pabūti.
Žvilga, mirguliuoja, akį veria…
Pirmiausia į akis krinta tūkstančių tūkstančiai vėrinių, karolių, kabančių ant sienos atvirose vitrinose. Juos galima čiupinėti, nusikabinus apžiūrėti, o paslaugios, besišypsančios konsultantės tuoj pat prieis ir pasiteiraus, kuo galinčios padėti, paklaus, kokie vėriniai labiausiai patinka, pasiūlys susipažinti su akmenėlių magija pagal Zodiaką… O gal pageidautumėte savo rankomis ką nors panašaus susikurti? Kodėl ne, akmenėliai turi ir gydomosios galios. Ir kai akys apsipranta su ta mirguliuojančia erdve, pamatai didelį stalą, nukrautą mažų dėžučių, o jose – žvilga, spinduliuoja, akį veria turkis ir ametistas, agatas ir tigro akis, koralai ir įvairiausios jaspio atmainos. Tarp šių akmenėlių žybčioja šlifuoto čekiško stiklo karoliukai, kukliai glūdi kaulo ir tekinto medžio riedulėliai. Rinkis ko širdis geidžia, konsultantė padės suderinti spalvas ir formas, pasiūlys padėklą, ant kurio susikrausi išsirinktą turtą, ir nuves į kitą kambarį. Ten vėl pamatysi stalą ir prie jo sėdinčias moteris, lyg rožinį varstančias išsirinktus karolėlius. Jos žaidžia ir kuria vienu metu, mąsto ir dėlioja lyg vaikišką dėlionę, stebėdamos, kaip iš po pirštų slysta juvelyrinis stebuklas. Mįslinga, smalsu ir smagu… Atsisėsi šalia jų ir pradėsi žaidimą karoliukais.
Kūrybos džiaugsmas
Penkiolika minučių, valandą ar kelias valandas gali fantazuoti, iš akmenėlių ir stiklo dėlioti įvairias kompozicijas, kol susikursi unikalų – savo papuošalą. Niekas nestovi už nugaros, neragina skubėti, o jeigu nesiseka, dizainerė visuomet šalia. Ji patars, padės pritvirtinti sąsagas, užlenkti vielelę, pakoreguos tavo vėrinį. Ir štai jis tavo rankose – naujas, įstabus papuošalas, kurį turėsi ir segėsi tu viena. Supranti, kad tai vienintelis toks daiktas, kurio už jokius pinigus nenusipirksi jokioje parduotuvėje. Čia ir yra kūrybos stebuklas ir džiaugsmas, o dar bendrumo su kitomis (arba kitais, nes prie to stalo prisėda ir vyrų) pojūtis. Na, juk čia ne valdiška, ne oficiali, o namų jaukumą ir šilumą skleidžianti erdvė.
O kalbėta buvo apie gintarą…
Ši savotiška meno studija Vilniuje buvo atidaryta 2005-ųjų rudenį, ir ji vienintelė tokia Baltijos šalyse. Įkurti unikalų saloną sumanė Amerikos lietuvė, žurnalistė Jūratė Kazickaitė, kurios didelės akys spinduliuoja kaip ir tie akmenėliai – gyvenimo džiaugsmą ir šilumą. Aiškiai matyti, kad verslas jai, turtingai bankininko žmonai, literatei, mažiausiai rūpėjo. Rūpėjo kitkas: kad sostinės, o gal ir visos Lietuvos moterys turėtų progą ir galimybę valandėlę kitą prisėsti jaukioje aplinkoje, apsuptos linksmo žėrinčio pasaulio, užuot tuščiai leidusios laiką kavinėse ar susirūpinusiais veidais klajojusios po parduotuves.
Idėja Vilniuje įkurti tokią papuošalų „dirbtuvę” J.Kazickaitei kilo vieną vasaros vakarą sėdint sostinės kavinėje ir su drauge kalbantis apie gintarą (Vilnius – gimtasis Jūratės miestas, ji gimė karo metais šiandien garsių verslininkų, labdarių Aleksandros ir Juozo Kazickų šeimoje). Lietuva yra tiesiog pertekusi gintaro, jis užtvindė ne tik Lietuvos pajūrio kurortus, bet ir Druskininkus, kitus miestus, o ypač Vilnių, kur gintaru prekiaujama krautuvėlėse, muziejėliuose ar tiesiog po atviru dangum. Yra skoningų gintaro dirbinių, bet pasitaiko daug kičo, tas jo perteklius tiesiog nupigina taurų senovės lietuvių papuošalą, Lietuvos auksą. Jūratė prisiminė, kad Amerikoje yra daug parduotuvių, kurios prekiauja stiklo, pusbrangių arba brangiųjų akmenų karoliukais. Jų prisipirkusios moterys pačios pasigamina nuostabių papuošalų. Kodėl to negalėtų daryti ir Lietuvos moterys?
Sušildyti širdis
Grįžusi į savo namus Niujorke J.Kazickaitė brandino mintį, kad ir Vilniuje būtų galima įkurti savotišką papuošalų studiją, o joje suteikti moterims galimybę iš karoliukų vėrinius darytis pačioms. Jūratei pritarė tėtis – dr. Juozas Kazickas, visais gyvenimo atvejais spinduliuojantis optimizmą, dvasios giedrą ir išmintį (Jūratė labai panaši į savo tėvą). Mama Aleksandra išrinko vardą – „Jūratės akmenėliai”. Tarsi pats Baltijos deivės Jūratės vardas įpareigotų saujomis žarstyti ne gintarus, anot Maironio, o visomis spektro spalvomis žėrinčias džiaugsmo kibirkštis. J.Kazickaitė užmezgė ryšius su amerikiečiais karoliukų tiekėjais, dizaineriais, – jai vis pasitaikydavo žmonės, turintys sąsajų su Lietuva, ir šie jai mielai padėdavo.
„Noriu, kad mano idėja sušildytų sužvarbusias širdis – akmenėlių ir stiklo žėrėjimu, kuris skelbia gyvenimo džiaugsmą. Noriu, kad į šią kuklią patalpą ateitų motinos, jų paauglės dukterys ir rinktųsi akmenėlius būsimoms šeimos šventėms, kad įsimylėję vaikinai čia ieškotų papuošalų savo draugėms ir mėgintų savo rankomis suverti „širdies vėrinį”, kad pagyvenusios damos rastų porą valandėlių praleisti malonioje draugijoje ir pasidaryti sau patinkantį papuošalą”, – svajoja Jūratė.
„Jūratės akmenėlių” direktorė Kristina Auksakienė, turinti įgimtą subtilų skonį ir vadybininkės profesiją, pasakoja, kaip vis daugėja čia apsilankančių žmonių, kaip po 40-50 kilogramų karoliukų dukart per savaitę atkeliauja iš Amerikos į Vilnių. Lankytojai aprūpinami įvairiais gamybos aksesuarais: vielelėmis, sąsagomis, juostelėmis. Mitriai darbuojasi dvi konsultantės, kurios, kai reikia, persikūnija į dizaineres, o gretimoje patalpoje pagalbą siūlo dizainerė, Taline baigusi dailės institutą.
Linksmieji savaitgaliai
Ypač triukšminga, marga ir linksma šiose patalpose šeštadienį, kai moterys ir mergaitės renkasi akmenėlius pagal Zodiaką, derina atsineštus senus papuošalus su čia įsigytais karoliukais ir sukuria ką nors nauja ir pačioms netikėta. Kiek tada čia būna atradimo ir kūrybos džiaugsmo, dvasios pakilumo, kuris taip reikalingas, kai už langų merkiasi palša vėlyvo rudens, žiemos ar ankstyvo pavasario diena, kai namuose apima nuobodulys, kai gyvenimo rutina užgula lyg kupra. Arba vasarą, kai norisi prie naujų apdarų priderinti ir originalius papuošalus.
J.Kazickaitė retkarčiais iš Niujorko atskrenda į Vilnių ir savo salone sukasi tarp moterų, smalsiai stebėdama, kaip jos darbuojasi. „Dar norėčiau pamatyti karoliukus, suderintus su tradiciniais lietuvių amatininkų dirbiniais, pavyzdžiui, audiniais, mezginiais, lino gaminiais ir, žinoma, gintaru”, – sako Jūratė. Prasminga, kad „Jūratės akmenėlių” atidarymo dieną 85-metė Aleksandra Kazickienė iš savo senovinio rinkinio gintarų ir žaižaruojančių karoliukų pirmą kartą gyvenime pati susikūrė naują vėrinį. Tikriausiai tuomet ją užplūdo pasididžiavimas savimi ir pasigėrėjimas kūrybinga dukra. Lietuviškos šaknys stiprios, atsparios, šakotos, įveikiančios tūkstančius mylių per vandenynus ir žemynus.