„Teatras – mano gyvenimas”: Aktoriui Juozui Meškauskui – 80

Aktorius Juozas Meškauskas (g. 1926-08-01) – vienas iškiliausių Lietuvos vyresnės kartos aktorių. 1946-1951 metais studijavo Lietuvos valstybiniame universitete Ekonomikos mokslų fakultete, 1946-1949 mokėsi Vilniaus dramos teatro studijoje, kuriai vadovavo Juozas Rudzinskas. 1948 metais Lietuvos valstybiniame (dabar – Nacionaliniame) dramos teatre J. Meškauskas suvaidino Tamošių Boriso Dauguviečio komedijoje „Žaldokynė” (režisierė Kazimiera Kymantaitė), 1975 metais šiame spektaklyje sukūrė ir zakristijono Rūtos, o 2000-aisiais – ir paties Jokimo Žaldoko vaidmenis. J. Meškauskas yra vienintelis aktorius, „Žaldokynėje” vaidinantis nuo pat pirmojo spektaklio.
J. Meškauskas sukūrė daug sceninių lietuviškos dramaturgijos paveikslų – vaidino Kudabą (B. Sruogos „Apyaušrio dalia”), Silvą (K. Sajos „Silva studentauja”), Kalvaitį (V. Krėvės „Žentas”), Jogailą (B. Sruogos „Milžino paunksmė”), Kreivakojį (K. Sajos „Ubagų sala”), Daktarą (J. Grušo „Pijus nebuvo protingas”) ir kt.
Spektakliuose pagal užsienio dramaturgų veikalus J. Meškauskas sukūrė ne mažiau įdomių ir ryškių vaidmenų: Koleantą (K. Čapeko „Makropulo receptas”), Piterį Tizlį (R. Šeridano „Intrigų mokykla”), Firsą (A. Čechovo „Vyšnių sodas”), Kreontą (Ž. Anujaus „Antigonė”), Mamajevą (A. Ostrovskio „Kiekvienam gudruoliui pakanka kvailumo”) ir daugelį kitų. Itin sėkmingas buvo J. Meškausko sukurtas Šveiko vaidmuo pagal J. Hašeko romaną pastatytoje komedijoje „Juozapas Šveikas prieš Pranciškų Juozapą”.
J. Meškauskas vaidino kine – sukūrė Anupro vaidmenį muzikiniame filme „Velnio nuotaka”, taip pat televizijos spektakliuose, tarp kurių – Kelinas („Visų švenčiausia”), Miežis (V. Rimkevičiaus „Girių kirtėjai”) ir kiti.
1958-1965 m. J. Meškauskas buvo Universiteto teatro režisierius. 1965-1975 m. vadovavo Lietuvos profsąjungos kultūros rūmų liaudies teatrui, kur režisavo spektaklius. Saviveiklinio teatro režisierius – ne tik statytojas, bet ir pedagogas, organizatorius, o kai prireikia – scenos darbininkas ir apšvietėjas. Ant jo pečių gula atsakomybė už žmones, patikėjusius jam savo laisvalaikį, savo kūrybinės veiklos turinį ir prasmę. J. Meškausko vadovaujamo Liaudies teatro branduolį sudarė Vilniaus universiteto ir Kauno politechnikos instituto teatrinių studijų absolventai. Buvo susiformavusi kūrybiškai subrendusi trupė iš įvairiausių profesijų, didelės erudicijos žmonių – mokslininkų, teisininkų, inžinierių, gydytojų – tikrų teatro entuziastų, per daugelį metų įvaldžiusių teatrinio meno pagrindus. Su šiais žmonėmis į gyvenimą išleista keturiolika spektaklių. Reikšmingiausi šio kolektyvo pastatymai: J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias” (1969), „Pijus nebuvo protingas” (1973). O B. Sruogos „Milžino paunksmė” (1971) sulaukė ypatingo visuomenės susidomėjimo: profesionaliųjų teatrų repertuaruose šio veikalo nebuvo, nes to meto funkcionieriams kliuvo per didelis jo patriotiškumas.
Nors J. Meškauskas jau garbaus amžiaus, tačiau kartas nuo karto vis dar pasirodo Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje – 1996 m. vaidino N. Simono „Šauniuosiuose vyrukuose”, vis dar džiugina publiką „Žaldokynėje” bei Juliaus Dautarto režisuotame spektaklyje „Paskendusi vasara” pagal Mariaus Katiliškio literatūrinę kūrybą. Iki šiol aktorius Juozas Meškauskas išsaugojo pavydėtiną energiją, jo vaidmenims būdingas temperamentas, artistinė improvizacija, puikiai valdomas balsas, komiškiems vaidmenims – saviti, taiklūs humoristiniai atspalviai.