Lietuva vakarėja, Prezidentas – sovietėja?

Prezidentas Valdas Adamkus dvejų prezidentavimo metų proga surengtoje spaudos konferencijoje ketvirtadienį pareiškė, kad Europos Komisijos sprendimas nepakviesti Lietuvos nuo 2007 metų pradžios įsivesti euro – viena iš užsienio politikos nesėkmių. Šalies vadovas žurnalistams pasakojo, jog, nepaisant neigiamo verdikto, Europos Sąjungos šalių Vadovų taryboje (aukščiausioje ES institucijoje) jam pavyko dėl to pareikšti kritines pastabas. Anot V.Adamkaus, šį jo pasisakymą susitikime „buvo sąmoningai bandoma užgniaužti ir net paleisti pasaulio spaudai anksčiau netikslią informaciją”.
Prezidentas sako turįs pagrindo manyti, jog „kai kurie didieji Europos vadovai baisiai supyko ir net surado priežastį atšaukti savo vizitą į Lietuvą, kad turbūt nereikėtų man į akis pažiūrėti”. Nors V.Adamkus viešai neįvardijo tų Europos pareigūnų pavardžių, yra žinoma, kad savo anksčiau planuotus vizitus į Vilnių vėlesniam laikui perkėlė Europos Komisijos (EK) vadovas Jose Manuelis Barroso bei Ispanijos deleguotas už ES monetarinę politiką atsakingas komisaras Joaquinas Almunia. Visgi labiau tikėtina, kad Prezidentas mintyje turėjo EK pirmininką (šis tiesiog labiau atitinka hierarchiškai).
Žinia apie šį Lietuvos lyderio pareiškimą netrukus po V.Adamkaus spaudos konferencijos atsidūrė pirmose žiniasklaidos pozicijose.
Tačiau šis šalies vadovo pasakojimas kai kuriems lietuviams gali sukelti ne tik natūralius nacionalinio pasididžiavimo jausmus – suprask, ir mūsų Prezidentas, esant reikalui, yra pajėgus užploti nosin net nominaliai aukščiausiam ES vykdomosios valdžios pareigūnui.
Mat kai kurie lietuviai (veikiausiai jų mažuma), akyliau už kitus sekantys žinių srautus, negalėjo nepastebėti ir kito pranešimo, žinių agentūrų kanalais išplatinto tą patį ketvirtadienį, tik keliomis valandomis anksčiau. Jo esmė ta, kad EK pirmininkas J.M.Barroso naujajam Lietuvos Ministrui Pirmininkui Gediminui Kirkilui, kalbėdamasis telefonu, patvirtino ketinimą Lietuvoje apsilankyti šių metų rudenį, greičiausiai rugsėjo pradžioje.
Taigi kyla keli bjaurūs klausimai. Pirmas: ar šiuo atveju jaučiame naujus vėjus Lietuvos užsienio politikoje, kad tą pačią dieną vienas šalies vadovų kviečia aukštą svečios šalies pareigūną aplankyti Marijos žemę, po kelių valandų kitas kviečiamąjį viešai per žiniasklaidą ima gėdyti? Toksai savotiškas meduolio ir rimbo principas…
Ar Prezidentas su premjeru nesugeba suderinti užsienio politikos veiksmų? O gal du vienas kitam beveik iš esmės priešingi politiniai signalai reiškia ypatingą diplomatinio protokolo reikalavimą, kad J.M.Barroso galimo savo vizito į Vilnių metu, lankydamasis Prezidentūroje, privalės visą laiką būti iš gėdos nudelbęs akis? Polėkis tokios situacijos interpretacijoms šiuo klausimu gali būti beribis.
Tačiau sugrįžus prie esmės darosi nebe taip linksma. V.Adamkaus spaudos konferencijos epizodas – J.M.Barroso į nosį! – neabejotinai buvo stipriausia ir efektingiausia renginio vieta. Tiesą sakant, ko nors itin reikšmingesnio apie savo veiklą per dvejus prezidentavimo metus V.Adamkus nepasakė. Tik prisipažino, kad iki šiol neišmoko, esant tam tikrai situacijai, trenkti kumščiu į stalą (vėlgi atsiras sakančiųjų, jog mokėjimas trankyti stalą ypatinga vertybe gali būti ir nepripažįstamas).
Kol EK sprendimą neįsileisti Lietuvos į euro zoną Algirdas Brazauskas ir Zigmantas Balčytis paišė it kokį Briuselio sąmokslą, tai buvo nors ir nepateisinama, tačiau paaiškinama: sovietiniai rudimentai ir atavizmai… Įprastas sovietinių komunistų bruožas, kuriuo šiandien pasižymi ir daugelis Rusijos politikų: nesugebi išspręsti savo šalies vidaus problemų – ieškok pasaulinio imperializmo, islamo fundamentalizmo, žydų sionizmo sąmokslų.
Tačiau tikėtis, kad po beviltiškai pasibaigusių muštynių vienas pats mojuoti kumščiais pasiliks didžiąją gyvenimo dalį okupacijos metu Vakaruose praleidęs V.Adamkus, buvo sunkiau. Negi ir Prezidentas dėl nepavykusio siekio įsivesti eurą tiki Briuselio sąmokslo teorija? Tąsyk gal jam atrodo, jog į euro zoną pakviesti slovėnai kyšius vežė ne tik į Briuselį, bet ir į dar 11 euro zonos valstybių sostinių?
Būdamas vis skeptiškesnis Jo Ekscelencijos atžvilgiu, vis dėlto vyliausi, kad V.Adamkus bus kaip tik tas politikas, kuris aptardamas šįmet nesėkme pasibaigusį euro įvedimą išdrįs pasakyti, jog šio fiasko priežastis – neatlikti Lietuvos namų darbai, t. y. neįvykdytos būtinos socialinės ir ekonominės reformos. Ir kad reformos yra tik pačių lietuvių reikalas: nei Briuselis jų imsis, nei iš Maskvos jų importuoti kokios nors kontribucijos už okupacijos laikotarpį forma pavyks.
Ir kol būsime toje posovietinėje baloje, kiekvienąkart, iškilus kokių nors šimtųjų ar dešimtųjų procento dalių problemai, Briuselio būsime atgal į ją tėškiami. O pavymui, už pabrėžtinai proamerikinę laikyseną politikoje – dar ir niuksą pasturgalin. Nors esame nominalūs ES nariai. Laikysenos, žinoma, atsisakyti nebūtina, tačiau išdidumo (jeigu tai nėra tik formalus originalumas) kainą aptarti ir žinoti visai neprošal.
Tiesą sakant, ko čia daug norėti iš kitų. Tik pamėginkime įsivaizduoti, ar patys skubėtume ištiesti ranką baloje iki pusės jau 17 metų sėdinčiam apspangusiam valkatai, kuris, užuot dėjęs didesnes pastangas iš jos išlipti, dėl savo būsenos tebekaltina rusus, keikia Briuselį ir tik išmaldos švokšdamas jau reikalauja eurais?
Taigi…