Vienas iškiliausių Lietuvos diplomatų, iki nepriklausomybės atkūrimo tris dešimtmečius dirbęs JAV diplomatinėje tarnyboje dr. Vytautas Antanas Dambrava pokalbyje su „Ekstra” aptarė naujas tendencijas Vakarų pusrutulyje, kai kurias taisytinas mūsų šalies diplomatijos tendencijas.
– Daugelį metų dirbote įvairiose Lotynų Amerikos valstybėse atstovaudamas tiek JAV, tiek Lietuvos interesams. Dabar kalbama, kad didžiuma šio regiono valstybių stipriai „raudonėja”, jose įsivyrauja pseudodemokratija. Ką tai reikštų tiek visam pasauliui, tiek Lietuvai?
– Yra tiesa, kad Lotynų Amerikai trūksta gilaus supratimo apie demokratiją ir visuomeninio gyvenimo tvarkymą pagal tautos valdžios principus. Teisingai tvirtinate, kad tame žemyne įsivyrauja pseudodemokratija, arba nedemokratiška demokratija.
Tai ne vien demokratijos „raudonėjimas”, bet jos dažymas gana įvairiomis nublukusiomis asmeninėmis ar partinės diktatūros spalvomis. Viena bendra žymė – visos jos ekonominių ir socialinių problemų neišsprendžia ir skurdo nepanaikina.
Paimkite tą „raudonėjantį” prezidentą Hugo Chavezą Venesueloje. Jis triumfuoja panaikinęs 30 proc. skurdo, nors naftos kainos pakilo iki astronomiškos sumos – arti 80 dolerių už barelį, o per capita Venesuela tebėra turtingiausias kraštas Lotynų Amerikoje. Lotynų Amerikoje Venesuela turėtų būti laikoma ilgiausią laiką išbuvusia demokratijoje – arti 50 metų, o pirma žemyne žongliravo diktatoriai. Raudona spalva žemyną dažyti Fidelis Castro patikėjo Che Guevarai. Vėliau pamažu žemyne prasidėjo demokratėjimo procesas – iš dešinės ir iš kairės. Pietų ir Centrinei Amerikai iki šiol reikia įsisąmoninimo, jog kalbama apie valstybės formą, kurioje valdžia kyla iš pačios tautos reguliariais ir laisvais(!) visuotiniais rinkimais. Šituo keliu kilusi valdžia rūpinasi lygiai visiems laiduoti asmeninę laisvę ir ūkinę gerovę.
Kadangi tokia valstybė gali būti sukurta tik atitinkamos visuomeninės moralės pagrindu, platesne prasme kalbame apie visuomeninę moralę, pagrįstą laisvės, lygybės ir broliškumo principais bei šių principų realizavimu visuomeniniuose santykiuose. Suprantama ir tai, kad demokratijos samprata istoriškai įvairavo pagal istorinį valstybių demokratėjimo vyksmą.
Vis dėlto „raudonėjimo”, arba, mano žodžiais, nedemokratinės demokratijos, plėtra, kaip ir mažne viskas Lotynų Amerikoje dažnai yra tik savanaudiškas žodinis revoliucinės proletarų klasės dvasios reiškimas: „Plėšk, kas priplėšta”, kai masės nostalgiškai tebesvajoja apie dešinįjį diktatorių Perezą Jimenezą, davusį žmonėms darbą, garantavusį saugumą, panaikinusį nusikaltimus, neturėjusį valstybinių skolų, tik nekentusį ir vijusį lauk partijas. Valstybei ir žmonėms jis davė daugiau, negu bet koks demokratas, visą laiką kimšęs į kiaurą valstybės maišą, rūpindamasis daugiausia savimi.
Šiandien ir Lietuvoje, deja, esame per mylias nuo tikrosios demokratijos sampratos.
– Manoma, kad daug (jeigu ne dauguma) problemų ir įtampos šiame regione kyla todėl, kad čia nėra susiformavusio platesnio vidurinio visuomenės sluoksnio. Tokio sluoksnio pasigendama ir Lietuvoje. Ar lygintina padėtis Lotynų Amerikoje ir tėvynėje, kai valdžią ima populistai, žadantys greitą rojų?
– Stipri, kiek įmanoma platesnė vidurinė visuomenės klasė kiekvienoje demokratijoje yra valstybės stuburas. Stiprinti vidurinį sluoksnį yra būtinybė, nes nuo to priklauso krašto ūkis ir socialinė gerovė. Vidurinė klasė yra sunkaus darbo klasė, ji moka mokesčius, atlieka karinę prievolę, kuria šeimas, siekia mokslo, stato ar perka namus, gerina savo ir apylinkės žmonių gyvenimą, remia ligonius ir senus žmones, o mafiozus ir valstybinio turto grobikus patiki teismams ar valstybės kontrolei, kurių nesąžiningumas muša ūpą ir norą stengtis, kai pati valdžia stengtis nenori.
Per trisdešimt metų JAV užsienio reikalų tarnyboje apie lietuvius nuolat girdėjau, jog tai kieto darbo žmonės, kurie griežtai laikosi įstatymų. Iki mūsų laikų lietuvių užsienio kalėjimuose visiškai nebuvo. Dabar padėtis pasikeitusi mūsų gėdai ir valstybės nenaudai. Tikėkimės, jog tai laikinos išimtys.
Lotynų Amerikoje daugelyje šalių vidurinis sluoksnis nėra susiformavęs dėl paprasto nenoro dirbti ir dėl natūralių išteklių pertekusių šalių turto eikvojimo. Pagal mano jau minėtą klasikinį Lenino šūkį: „Plėšk, kas priplėšta!” Plėšk apiplėštuosius. Manyčiau, dėl vidurinio sluoksnio, jo darbo ir rezultatų daugelis Lotynų Amerikos kraštų atsilieka.
Lietuva melžiamos karvės neturi – tik savo žmonių darbą. Lotynų Amerika keičia save, savo spalvas, savo filosofiją, žiūrėdama, kas jai garantuoja geresnį atlyginimą už darbą, kurio dirbti nereikia, bet kuris patarnauja šiandien valdžioje įsitaisiusiems turtingiesiems. Kreivė darbo pusėn slenka lėtai ir nenoriai.
– Jūsų biografijoje rašoma apie daugelį diplomatinių misijų karštuosiuose kraštuose. Kurios buvo įsimintiniausios, pavojingiausios, įdomiausios, slapčiausios, sėkmingiausios? Kaip pavyko pasiekti tokius jūsų darbo įvertinimus – „jo veikla aukščiausio lygio ir beveik neprilygstama”?
– JAV diplomatinė tarnyba ir jos pareigūnai nebuvo vertinami pagal valstybės dydį ir jos įtaką pasaulyje, bet pagal krašto svarbą paskyrimo metu, ekonomines gyvenimo sąlygas, pavojų gyvybei, darbo krūvį, įtampą ir asmeninį diplomato sugebėjimą nugalėti kliūtis ir sukurti abiem kraštams naudingą ir ilgalaikę darbo bazę ateičiai. Kadangi karjeros darbas diplomatui keitėsi žemynas iš žemyno, lygiai ir skirtingos darbo funkcijos ir asmeninė iniciatyva, tai neišvengiamai darbas buvo visur įdomus.
Sukilimų, pilietinio karo ar karo akivaizdoje darbas buvo pavojingas. Pavyzdžiui, pilietinio karo metu Salvadore du trečdaliai ambasadų buvo apšaudyta ir bombarduota, pareigūnai (neišskiriant ambasadorių) buvo grobiami, kartais ir užmušami, taigi einamos pareigos nebuvo koks „piknikas”, o drąsos ir ištvermės reikalaująs paskyrimas.
Paaukštinimai nėjo simpatijų pagrindu, o buvo sprendžiami kasmet naujai sudaromos prisiekusiųjų komisijos, kuri vienos klasės ar rango bylas paimdavo svarstyti ir vertinti keliems mėnesiams. Vertinimų standartų su dabartiniais mūsų Užsienio reikalų ministerijos kriterijais nė iš tolo nepalyginsi. Jei, pavyzdžiui, 1973 m. Buenos Airėse komisija man davė rangą, kuris pačioje pradžioje prilygo generolo majoro laipsniui, galima įsivaizduoti, kokią atsakomybę turėjo žmogus ir už ką iš kelių šimtų kandidatų gavo paaukštinimą.
Man kartais susidarydavo įspūdis, kad Lietuvoje daugelis mūsų vadovaujančių diplomatų atostogauja darbe ir komandiruotėse. Gaila, kad retas lietuvis matė JAV diplomatą darbo metu. Ir mėnesio atostogos buvo ne tarnautojo teisė. Kai Argentinoje mano regioninis direktorius buvo pagrobtas ir šūviu mirtinai sužeistas, tada buvo kiekvienam lengviau suprasti, ko iš jo reikalauja darbas ir kaip saugotis Molotovo kokteilių per demonstracijas ar šūvio – dieną ar naktį. Kai kalbama apie slapčiausias misijas, visa tai pradeda kvepėti sovietine diplomatija. JAV ambasadose žvalgyba ir panašūs dalykai buvo atskirti nuo normalaus ambasados darbo. Juos atliko kiti asmenys už ambasados ribų.
– Karštųjų taškų pasaulyje nemažėja, tik daugėja. Kur ir kaip toli nueisime, kiek diplomatija pajėgi stabdyti civilizacijų, religijų, etninius konfliktus?
– Iš tikrųjų karštųjų taškų nuolat daugėja. Humanizuoti pasaulį, stabdyti konfliktus yra ne tik diplomatijos, bet ir kiekvieno mūsų uždavinys.
– Jus būtų galima laikyti didžiausiu JAV užsienio politikos žinovu Lietuvoje. Kiek nuožmus karas su terorizmu gali keisti (ar jau keičia) vertybines šios valstybės nuostatas?
– Karas su terorizmu, be abejo, keičia vertybines mažne kiekvienos valstybės nuostatas. Manau, kad Lietuvos valstybė turi būti budri, bet nėra reikalo įvesti terorizmo mados, taigi dėti saugos akcentų, kur jie nereikalingi, ar bent išpūsti ten, kur pavojus mažas ar jo iš viso nėra. Manau, kad yra ir daugiau valstybių, kurios terorizmo baimę bando lyginti su žaidimo aikštėje naudojamu balionu. Svarbu veikti pagal proporcijas, neprarasti proto ir budrumo.
– Daugmaž prieš dešimtmetį buvo dėta daug vilčių į pigią Venesuelos orimulsiją. Dabar, kai stipriai pabrango ir dar brangs Rusijos energijos ištekliai, kai kas vėl mėgina prisiminti įvairiausias alternatyvas, Venesuelos – taip pat. Ar tokios viltys turėtų pagrindo, ar tai tik bergždžios iliuzijos?
– Pokalbiuose ir nusitęsusiose derybose su Venesuela Lietuva prarado labai daug. Lietuva seniai galėjo šios šalies naftą perdirbti Mažeikiuose, įkurdama bendrą įmonę. Valstybė būtų uždirbusi milijonus dolerių. Nebūtų reikėję nei „LUKoil”, nei „Williams”. Tačiau Mažeikiai dirbo tik kokių 30 procentų apkrova, išlaidoms padengti kasmet iš valstybės biudžeto primokant po 30 milijonų dolerių ir daugiau. Prancūzų firma „Bouygues” su 18 milijardų metiniu biudžetu lengvai įtikino prezidentą A.Brazauską statyti mažą, Lietuvos reikmes tenkinantį terminalą už kokius 30 milijonų dolerių, naudojant vietinę darbo jėgą. Prezidentas buvo sužavėtas to ekonomiškai prieinamo projekto. Po kelerių metų šio projekto atsisakyta, o planuotojai ir statytojai kitai amerikiečių firmai sumokėjo apie 300 milijonų dolerių. Ką dėl to pasakysite?
Geriau pavyko su orimulsija. Su Elektrėnų elektrinės direktoriumi P.Noreika buvome parengę projektą. Jį aptarė Venesuelos (PEDEVESA) naftos bendrovės delegacija. Venesuela ryžosi padėti šiai šiluminės energijos elektrinei. Ir šiandien ji gali pakeisti išmontuojamus atominės elektrinės reaktorius Ignalinoje.
Pradžia buvo sunki. Rusai skleidė propagandą, kad, naudojant orimulsiją, bus apnuodyti Lietuvos gyventojai. Grynas blefas. Premjeras A.Šleževičius atvyko į Venesuelą ir viskas buvo sutarta. Prieš kiek laiko premjeras A.Brazauskas orimulsijos projektą praplėtė visam kraštui. Dėl P.Noreikos pasiaukojimo tarnauti tautai, o pačiam pasitenkinti alga, orimulsijos projektas pavyko. Neseniai P.Noreika prašė mane kontaktuoti per žinomus asmenis Venesueloje ir bandyti dar praplėsti jos pirkimą. O aš pensijoje. Mūsų Užsienio reikalų ministerija, atrodo, yra pabūgusi naujojo Venesuelos prezidento. Ambasados veikla sustabdyta, pasirašytos sutartys dūlėja, visos pastangos nuėjo perniek.
Keisčiausia, kad užsienio reikalų ministras manė esant tikslinga atidaryti ambasadą Buenos Airėse, kur argentiniečiai aštuonias valandas miega, aštuonias valandas valgo ir aštuonias – keikia savo valdžią. Argentina yra įsiskolinusi per 70 milijardų dolerių. Patys Argentinos lietuviai sutinka, kad dabartinėmis sąlygomis ir garbės konsulo pakaktų. Tai liūdnoki mūsų diplomatinės veiklos pavyzdžiai. Žinoma, kai kas iš mūsiškių vaikšto doleriais prikimštais lagaminais, o tauta, kad ją kur, tebeskursta.
– Esate rašęs, kad Lietuvoje komunistų vaidmuo jau suvaidintas. Ar tikrai?
– Vienas skaudžiausių faktų yra tai, kad Lietuvos valdžia tebėra buvusių komunistų, kagėbistų, GRU įtakos sferoje, jei ne jų rankose. Manau, kad buvę komunistai, Sovietų Sąjungos agentai, ėję Maskvai aukštas pareigas, kovojo prieš savo brolius ir savo tautą. Jų pareiga – siekti dialogo, užleisti valstybės vadovavimo vietas ištikimoms ir patikimoms rankoms, pasitenkinant paprasto piliečio darbu ir gyvenimu. Jų vaidmuo jau suvaidintas visam laikui. Mūsų tarnautojams būtinas išmanymas ir sąžiningumas, o ne partijos bilietas.