Dienraščiams ar televizijoms ir kitiems laisvo žodžio ruporams tapo beveik gero tono ženklu bent kartą per savaitę paruošti straipsnį ar reportažą apie „blogybes”, kuriomis liūdnai garsėja Neringa.
Tiesa, iš pirmo žvilgsnio jokių negerovių šiame kurorte nepastebima, tačiau kai kurių kultūros veikėjų, žiniasklaidininkų bei politikų nuomone, padėtis Neringoje – katastrofiška.
Tai ir senų pastatų rekonstrukcijos, dėl kurių esą kyla grėsmė netekti UNESCO globos, ir nebaigta lėktuvų pakilimo-nusileidimo tako rekonstrukcija, ir grėsminga tilto per Kuršių marias vizija… To negana – kai kada prie Neringai priskirtinų blogybių prirašomi ir neva drakoniški įkainiai už persikėlimą per Kuršių marias, ir keltų grafikų sutrikimai. Tačiau tai – jau atskira tema.
Poilsiautojai plūsta į Neringą
Nepaisant „katastrofiškos” padėties, atšilus orams į Neringą plūstelėjo poilsiautojai iš visos šalies. Reikia pastebėti, kad padažnėjo ir aukštų svečių iš Vilniaus vizitai. Reikia suprasti ir juos. Pastarieji – taip pat žmonės, kuriems nesvetimas noras pasilepinti jūros ir saulės teikiamais malonumais, paklaidžioti po kopas. Juk niekam neįdomu, kad tai daroma prisidengiant išvažiuojamaisiais įvairių komisijų ir komitetų posėdžiais.
Tiesa, nė vienas neringiškis nedrįsta sudaryti komisijų ir važiuoti į sostinę priešintis valdovų rūmų statybai. Tuo tarpu dažnas vilniškis laiko savo pareiga pareikšti nuomonę apie vadinamąją Neringos urbanizaciją.
Su pasimėgavimu deklaruojama, kad įtraukus Neringą į UNESCO pasaulinį visuotinai saugomų objektų sąrašą, Lietuvai buvo suteikta didžiulė garbė. O jei jau netektume tos garbės – gėda visai Lietuvai. Tačiau šaliai atstovaujantys išrinkti ir paskirti aukšti valstybės pareigūnai nė piršto nepajudina vadinamajam Neringos autentiškumui išsaugoti.
UNESCO globa – apynasris
Šiame krašte esančiose keturiose gyvenvietėse – Juodkrantėje, Pervalkoje, Preiloje ir Nidoje – yra apie keturias dešimtis architektūros paminklų, kuriuose gyvena žmonės, norintys pritaikyti tuos statinius šiuolaikinėms reikmėms. Tačiau net ir menkiausią tokio statinio remontą atlikti reikia pagal Kultūros vertybių apsaugos departamento (KVAD) keliamus reikalavimus.
Pavyzdžiui, tokiuose pastatuose negalima įstatyti plastikinių langų, tik brangesnius medinius, jų stogo negalima uždengti metalinėmis čerpėmis, tik molinėmis, kurios taip pat brangesnės. Patys gyventojai nelinkę mokėti daugiau nei realiai kainuotų toks remontas, tačiau KVAD tam lėšų neskiria.
Šiuo metu Neringoje reikia rekonstruoti 12 pastatų, valstybės saugomų architektūros paminklų, kurių remonto darbų vertė siekia apie 800 tūkst. litų. Tačiau valstybė tam yra skyrusi nulį litų.
Tad realiai ši suteikta garbė – įrašymas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą – Kuršių nerijos gyventojams bei verslininkams tapo apynasriu. Pasiklausius kultūros bei aplinkosaugos ekspertų šnekų, tampa aišku, kad jiems užvis būtų geriausia, kad siekiant išsaugoti Neringos unikalumą, vietiniai gyventojai pasišviestų žibalinėmis lempomis, į Klaipėdos turgų plauktų kurėnais bei valgytų sūdytą varniena. Taip mes tikrai išsaugotume šio krašto autentiškumą ir grėsmės būti išbrauktiems iš UNESCO paveldo sąrašo nekiltų.
Naujos statybos, kelių tiesimas visame pasaulyje laikoma ekonominės pažangos bei augančios gerovės rodikliu. Tik ne Neringoje. Šiame krašte tai yra smerktina bei draustina. Kelių kilometrų kelio iš Nidos ruožo rekonstrukcija yra griežtai pasmerkta, o šio sumanymo iniciatorius norima griežtai nubausti.
Tie patys sostinės ekologai ir kultūrologai yra linkę išsaugoti senuosius negrįstus pašto kelius, skirtus vienapusiam arklių traukiamų vežimų eismui. O poilsiautojai ir vietos gyventojai galėtų pakentėti – nėra ko lėkti šiais siaurais keliais, galima ir nelenkti vargšo arklioko, tempiančio vežimą su sėdinčiais krykštaujančiais specialistais iš sostinės.
Didžiausias tilto priešas
Apie tiltą per Kuršių marias. Toli ieškoti nereikia. Tiltas į Rusnę per Nemuną juk yra. Tačiau didelio poilsiautojo antplūdžio nepastebėta, o ir žalos gamtai padaryta ne daugiau nei kitose šalies vietovėse.
Beje, visoje Rusnės saloje esančiose gyvenvietėse gyvena beveik du tūkstančiai žmonių. Mažiau nei Neringoje.
Nedrįstu teigti, kokį poveikį aplinkai padarytų naujas statinys per Kuršių marias, tačiau Neringos gyventojams, čia veiklą vykdančioms įmonėms bei poilsiautojams jis yra labai reikalingas. Skeptikai galėtų atvykti prie perkėlos kurį nors vasaros savaitgalį. Tomis dienomis tiek vienoje, tiek kitoje Kuršių marių pusėje išsirikiavusios kilometrinės automobilių eilės. Ne tokie jautrūs keleiviai gali teigti, kad kartą per metus visai nesunku ir eilėje pastovėti. Tačiau ką daryti tiems, kuriems keltu reikia keltis kasdien?
Kita vertus, visi supranta, kad didžiausias tilto priešininkas yra ne kokie nors Kuršių nerijos grožio paveikti jautrūs ekologai, o ta pati valstybės valdoma „Smiltynės perkėla”. Juk nekirsi šakos, ant kurios pats sėdi, tai supranta kiekvienas ilgiau ar trumpiau Vyriausybės nariu dirbęs pilietis…
Mindaugas Milinis
„VAkarų ekspresas”