Ką mes apgaudinėjame II

Kaip dažnai suaugusieji neatsispiria pagundai apdovanoti vaiką gražiu melu, į mažyliui skirtą klausimą atsakyti už jį, o į jo pateiktą klausimą – kas šaus į galvą. Tai lengviau nei savo komforto sąskaita leistis į sudėtingus ir ne visada malonius aiškinimus. Tačiau melas, kurį paleidžiame į gyvenimą, neišsisklaido be pėdsakų.

Tu su jais ar su manim?

Suprantama, laimingas vaikas turi augti meilės, draugiškumo ir tarpusavio supratimo atmosferoje. Žinoma, mama su tėčiu turi būti solidarūs visais klausimais. Ir nėra jokios abejonės, kad tėtis žavisi savo uošve, o mama ir antroji močiutė – geriausios draugės.

O jeigu visa tai – kitaip?

Bet kuri šeima pergyvena santykių krizes. Kad ir koks pagarbus būtų vienas kitą mylinčių šeimos narių bendravimas, jis neapsieina be debesėlių.

Kiekviena šeima turi savo „skaudžių vietų“, savo paslapčių ir „griaučių spintoje“. Labai svarbu, kaip su tamsiaisiais šeimos užkaboriais yra susiję vaikai.

Vienas kraštutinumas yra „humaniškai“ atskirti vaiką nuo šeimos problemų, o kitas – užversti jo galvelę visomis detalėmis ir dar tikėtis sąmoningos užuojautos.

Pirmuoju atveju tėvai atima iš vaiko galimybę gyventi tikrame pasaulyje ir jį vertinti. Vaikui sukuriama iškreipta realybė, todėl jo jausmai neadekvatūs. Be to, kad ir kaip suktumėtės, kiekviena diena jį priartina prie nemalonaus atradimo, kurį priimti jis bus nepasirengęs.

Antruoju atveju tėvai griauna šeimos vaidmenų struktūrą. Tikėdamiesi, jog vaikas lygiomis teisėmis įsitrauks į šeimyninę dramą, jie išmuša jam pagrindą iš po kojų. Maži vaikai neturi teikti paramą tėvams, ginti juos ir guosti. Visa tai turėtų būti atvirkščiai.

Jeigu jūs su vyru jau 3 dienas nesikalbate, neišmintinga į vaiko klausimą, kas nutiko, atsakyti, jog negaluojate. Mažylis nuspręs, kad mylintys žmonės dėl galvos skausmo gali nekreipti vienas į kitą dėmesio ištisas dienas.

Jeigu jums nepavyksta sureguliuoti santykių su anyta, neišmintinga sakyti vaikui, jog močiutė – labai mielas žmogus ir jūs visuomet džiaugiatės ją matydami.

Pirmuoju atveju vaikui reiktų pasakyti: „Mes susipykome su tėčiu, todėl aš labai blogos nuotaikos“, o antruoju – „Mes su močiute labai skirtingos ir dėl to nesuprantame viena kitos. Mums abiem bus geriau, jeigu matysimės kuo rečiau“.

Jokio kriminalo tokiuose žodžiuose nėra. Vaikas savo gyvenime dar ne kartą susidurs su tuo, kad mylimi žmonės pykstasi, o kai kurie iš jų išvis negali sutarti. Kur kas blogiau, jeigu vaikas auga veidmainystės atmosferoje.

Esminis klausimas: iš kur aš?

Kol mažylis, sėdėdamas ant grindų, dėlioja kaladėles ir nieko mamos neklausinėja, ji mano, jog yra labai šiuolaikiška. Dabar jai neateitų į galvą vaikui į klausimą, „iš kur aš atsiradau“, atsakyti melu – apie gandrą, kopūstus ir t.t. Žinoma, ji nepasakytų jam ir „tu dar per mažas“ arba „kaip tau ne gėda!“. Bet ateina momentas, vaikas staiga šito paklausia – ir mama sutrinka.

Klausimas „kaip atsiranda vaikai?“, suprantama, pateikiamas anksčiau nei „o kaip jie ten patenka?“. Tačiau nors iš 20 amžiaus mes jau įžengėme į 21, daugelį tėvų šie klausimai vis dar užklumpa netikėtai. Į pirmąjį jie dar šiaip taip atsako, o štai į antrąjį…

Vieni bando išsisukti nuo temos įvairiausiomis fantazijomis – kad tik nereikėtų ištarti tiesos. Šitaip vaikai informuojami, kad juos tėvai nusipirko „supermarkete“ arba parsivežė iš šiltų kraštų, kur jie užaugo ant medžių.

Neseniai man teko girdėti infantilios motinos pokalbį su labai brandžia pagal savo metus dukra. „Kodėl moterys gimdo?“ – paklausė šešiametė. „Po vestuvių“, – atsakė mama. Ignoruodama akivaizdžiai nelogišką jos atsakymą, mergaitė patikslino: „Mama, vestuvės tam nebūtinos“.

Ideali iliustracija, padedanti paaiškinti vaikui žmogaus atsiradimą, – moters nėštumas. Tik nereikia lyginti jos su kengūra, nes vaikas pamanys, kad kūdikį galima išimti, o vėliau įdėti ten pat. Verčiau papasakoti jam, kaip mažas žmogutis auga mamai po širdele ir net atrasti tokią galimybę leisti pridėjus ausį paklausyti, kaip jis juda.

Pasikalbėkime apie meilę

Iš kur atsiranda vaikai, susidomi maždaug 3-4 metų vaikai. Šiame amžiuje pakanka atsakyti bendrais bruožais, nedetalizuojant, pavyzdžiui, klasikiniu „iš mamos pilvelio“. Kol kas vaikui to pakaks, o jūs turėsite laiko pasiruošti kitam etapui.

Pagrindinis tokių pokalbių principas – reaguoti vaiko suvokimo lygiu, pateikti tiek informacijos, kiek jis gali perprasti. Trimečiui neverta pasakoti apie spermatozoidus ir ovuliaciją – tai tik dar vienas gudrus išsisukinėjimo nuo atsakymo variantas. Lygiai taip pat nesąžininga sakyti keturmečiui, kad vaikus sukuria Dievas. Net jeigu jūs ir labai religingas žmogus, supraskite, kad vaikas jūsų paklausė ko kito.

Svarbiausia, kad po jūsų atsakymo mažylis pasijustų supratęs. Antras svarbus dalykas – paaiškinimas turi būti objektyvus. Tuomet nauji duomenys, kurių vaikas iš jūsų paprašys vėliau, neprieštaraus senesniems ir vaiko netrikdys.

Jeigu po kiekvieno „šviečiamojo“ pokalbio klausimai kuriam laikui dingsta, – vadinasi, jūs puikiai atlikote užduotį. Jeigu vaikas ir toliau įvairiais rakursais plėtoja temą, vadinasi, jūs nepakankamai jį įvertinote: jis jau suvirškino jūsų pasiūlytą informaciją ir laukia naujos.

Jeigu jūs niekad neužkirtote kelio natūraliam vaiko smalsumui ir nėsyk nenuvylėte jo pasitikėjimo išsilenkdami tiesos, klausimai logiškai seks vienas kitą. Ir maždaug po metų pusantrų vaikas jūsų paklaus, kaipgi lėliukas patenka mamai į pilvelį. Vaikiška enciklopedija padės jums aptarti „technines“ šios gyvybiškai svarbios procedūros subtilybes. Tik norėtųsi pabrėžti, kad penkiametis šešiametis „tiesos ieškotojas“ jau yra pasirengęs išgirsti ne tik apie fizinį moters ir vyro artumą, bet ir pirmą kartą pasikalbėti su jumis apie tai, kas yra meilė.

Iš kur ir kur

„Mama, o rudenį mūsų našlaitės nuvys?“ – „Taip, bet pavasarį pražys naujos.“ – „O šitoms – jau galas?..“ – „Viskam, kas gyva, kada nors ateina galas.“ – „Aš nenoriu, kad man ateitų galas.“ – „Tu niekada nenumirsi, tu gyvensi amžinai.“ (Neišgalvotas dialogas)

Psichologai jau seniai domisi šiuo klausimu – kurio amžiaus vaikai ima mąstyti apie gyvenimo laikinumą. Daugybė rimtų tyrimų parodė, jog garsusis Froido priežodis „iš kur?“ jaudina vaiką kur kas mažiau nei „kur?“, ir pirmą kartą tai atsitinka daug anksčiau, nei įprasta manyti.

Trimečiai vaikai visiškai rimtai klausia artimųjų: „Kada žmonės miršta? „, „Kas būna žmonėms, kai jie numiršta?“, „O tu, mamyte, numirsi?“, „O aš irgi numirsiu?“. Psichologai pastebėjo, kad tėvai yra linkę „nematyti“ šių nevaikiškų savo vaikų rūpesčių.

Psichoanalitikas Irvinas Jalomas aprašė Deividą, pusantrų metų berniuką. Jis ką tik išmoko vaikščioti ir stengėsi griebti bei ištyrinėti viską, prie ko tik galėjo prieiti. Kartą kieme jis aptiko nugaišusį paukštelį. Tėvų pasakojimu, berniukas atrodė šokiruotas ir nebandė jo paliesti. Jis gestais pareikalavo, kad mama pasodintų paukštelį ant medžio šakos. Kai paukštis nuskrido nuo šakos ne aukštyn, o žemyn, Deividas kone apsiverkė ir pareikalavo grąžinti paukštį į vietą.

Jūs tikriausiai laiku vedate savo vaikutį paskiepyti? Ir jums niekad neateina į galvą palaukti, kol jis įgis natūralų imunitetą persirgęs stablige?

Kalbėjimas mirties temomis turi būti panašus į profilaktinę vakcinaciją: po truputėlį tiesos atsižvelgiant į amžių. Suaugusiųjų užduotis – ne aptverti vaiką nuo neišvengiamo susitikimo su realybe, bet dozuoti informaciją ir padėti ją apdoroti. Kitu atveju tiesa užgrius vaiko galvelę visu svoriu ir taps jam nepakeliamu stresu.

Ką reiktų ir ko nederėtų sakyti – tai jau kitas klausimas, tačiau bet kuriuo atveju mes turime suprasti, kodėl renkamės tą ar kitą švietimo mirties tema variantą. Kieno labui daromas šis pasirinkimas – vaiko ar tėvų? Galbūt tvirtindami, jog norite apsaugoti mažylį nuo ankstyvos traumos, iš tikrųjų jūs tik vengiate nemalonaus pokalbio?

Spėlionės blogiau nei tiesa

Vaiką labiausiai gąsdina ne išsamus atsakymas į klausimą, kad ir kaip liūdnai jis skambėtų, o nežinia ir tėvų sutrikimas. Tėvams gali atrodyti, kad „nematydami“ vaiko susijaudinimo jie apsaugo jo „tikėjimą gėriu“. Iš tikro atkaklų nenorą gilintis į siūlomą tematiką vaikas jaučia ne kaip paramą, o kaip ignoravimą ir nejautrumą. Kiekvienąkart nugarmėjęs į šią tuštumą, vaikas supranta, kad tai yra viena iš jūsų silpnų vietų. Ir vietoje bravūriško tikėjimo amžinu laimingu gyvenimu jis nugrimzta į miglotą nepaaiškinamą baimę – baimę kažko nenusakomai siaubingo, ko bijo net visagaliai suaugusieji.

Atminkite: ko nors nežinodami, vaikai tai sukuria, ir jų spėliojimai gali būti dar baisesni nei tiesa. Negavęs atsakymo į jam rūpimą klausimą, tačiau spėdamas, kad atsakymas egzistuoja, mažylis keliauja jo ieškoti į kitą vietą. Ir ten jis greičiausiai randa kvailas ir baisias kitų vaikų pasakas apie raganas, vampyrus, numirėlius, amžinai gulinčius šaltoje žemėje ir laukiančius prisikėlimo, juodąją ranką arba karstą su ratukais.

Nespęskite sau spąstų

Pirmiausiai atskirkite savo paties mirties baimę nuo užduoties atsakyti vaikui į klausimą. Pirmasis atsakymas gali skambėti schematiškai: „Numirė – tai reiškia, kad šio žmogaus nebėra ir niekada jau nebus“. Toliau jūs konkretizuojate atsižvelgdami į situaciją ir vaiko amžių.

Ateistiniu požiūriu, mirtis panaši į amžiną miegą. Šia metafora galite drąsiai pasinaudoti. Į klausimus „ar jis mus mato, girdi, ar dar sugrįš?“ jūs turite atsakyti „ne“, kad ir kaip sunku ir skaudu jums tai būtų.

Jeigu mažylis verkia, – guoskite jį ne pasakomis apie amžiną gyvenimą, o bučiniais ir glamonėmis. Galite pridurti, kad mirusieji gyvena mūsų mintyse, prisiminimuose ir jausmuose.

Jeigu jūs religingas, tuomet rakursas, kuriuo jūs pasiūlysite vaikui žvelgti į realią padėtį, bus kiek kitoks. Tačiau – nepaisant to, ar jūs vartosite tokias sąvokas kaip „rojus“, „pragaras“ ar „reinkarnacija“, – turite atminti, jog vaikas jūsų klausia būtent apie šitą gyvenimą. O šitas gyvenimas mirties akimirką baigiasi – kad ir kokia jūsų pasaulėžiūra.

Suprantama, tą akimirką, kai vaikui, kuriam padovanojome gyvenimą, turime pasakyti, kad tas gyvenimas turi pabaigą, mūsų tėviški jausmai sukyla prieš. Tačiau jeigu jūs, nutaisę nerūpestingą veido išraišką, pabandysite vaiką apgauti, – patys pakliūsite į spąstus. Labai greitai ateis diena, kai turėsite ne tik pasakyti vaikui tiesą, bet dar ir prisipažinti melavę.

Patogumas kreditan

Kai vaikai mums pateikia sunkių klausimų, visuomet kyla noras šiek tiek pagudrauti ir pakeisti nemalonią temą. Tačiau šitaip mes apgauname tik patys save.

Taip, dvejų metukų pipiras dar per mažas, kad pats atskirtų pelus nuo grūdų: jis nuryja jūsų melą net nekramtęs. Trimetis jau nervinasi pajutęs nuo mamos sklindančią keistą „vibraciją“, o dar vyresnis vaikas, jeigu mama dažnai būna nenuoširdi, – išmoksta atsiriboti nuo savo prieštaringų pojūčių. Tokiu būdu jis žlugdo savo įžvalgumo ir spontaniškumo užuomazgas. Penkiametis jau tampa saviapgaulės virtuozu. Jis jau moka „tikėti“ akivaizdžiu melu, be to, ir pats ne visada atskiria, kada gudrauja, o kada – sako tiesą. Jis dar nesuvokia, kad svarbiais klausimais jau beveik nepasitiki nei savimi, nei mama.

Taigi minutės patogumą nuolat pirkdami į kreditą, jūs verčiate save ir vaikus jį grąžinti su palūkanomis.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Vaikai su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.