Darbo partija mėgdavo pasipuikuoti valstybiniu mąstymu. Tai buvo priedanga jų suktybėms dangstyti.
Nuo geldos nuvaryti laikinieji „darbiečių” ministrai iki paskutinės darbo dienos rūpinosi „valstybės” reikalais.
Eksministras Žilvinas Padaiga apdalino garbės ženklais savo dėdienes, o jo kolega Kęstutis Daukšys įdarbino partiečius Lietuvos verslo paramos agentūros vadovais.
Jo Ūkio ministerijai pavaldžios bendrovės per pastaruosius keletą mėnesių paskirstė apie 10 mln. litų labdaros įvairioms viešosioms įmonėms bei organizacijoms.
Gaila, kad K.Daukšys nespėjo Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros agentūroje įsteigti per 40 naujų etatų. Ir įdarbinti savo partiečių.
Už tokią paramą Darbo partijai eksministras be konkurso būtų užėmęs Viktoro Uspaskicho vietą.
„Darbiečiai”, alkūnėmis braudamiesi į Seimą, per rinkimų kampaniją vanojo tradicines partijas už tai, kad jos žiūri tik savų interesų, nesirūpina žmonėmis, pamiršta juos kitą dieną po rinkimų.
Tokie žodžiai negalėjo nepaveikti jautrių, gyvenimu nusivylusių sielų, kurios ir ėjo būriais atiduoti balsus už Darbo partiją.
Dabar sunku rasti žmogų – ne „darbietį”, kuris prisipažintų balsavęs už Viktorą. Daugeliui paprasčiausiai gėda, kad vėl buvo „išdurti”.
Tačiau keista, kad per vienus rinkimus tie patys apsigauna su Algirdu Brazausku, kitą kartą – su Artūru Paulausku, trečią – su Rolandu Paksu.
Matyt, labai reikšmingai daliai rinkėjų vis reikia kažko naujo.
Logika labai paprasta: „Tie buvo valdžioje ir jau prisivogė, rinkime kitus, gal nevogs”.
O dažniausiai išeina, kad duodamas šansas apsivogti politikos naujokams. Todėl politinėje rinkoje ir yra terpė tai pačiai panelei tik su kita suknele.
Kažkodėl iki šiol tebesnaudžia naujieji Lietuvos gelbėtojai?
Ar jie mano, kad iki rinkimų dar daug laiko, ar dar nesusikaupė pakankamai juodųjų šlamančiųjų startui?
Sunku patikėti, kad parlamento rinkimuose varžysis tik visiems iki kaulo įgrisusios tradicinės partijos.