Rembrandtui – 400
Rembrantas (Rembrandt Harmenszoon van Rijn, 1606-1669), kurio 400-ąsias gimimo metines šiemet iškilmingai mini Nyderlandai, UNESCO ir visi olandų Aukso amžiaus tapybos gerbėjai, yra laikomas didžiausiu XVII amžiaus olandų tapytoju. Liepos 15 dieną olandų tapybos genijui sukako 400 metų.
Rembranto kūryba yra traktuojama apskritai kaip barokinės tapybos kulminacija. Neretai jis lyginamas su italų barokinės tapybos meistru Karavadžu (Michelangelo Merisi, 1573-1610), o ypač – su vėlyvosios italų Renesanso tapybos kolosu Ticianu (Titian, visas vardas – Tiziano Vecellio, 1485-1576). Ticiano įtaką Rembrantui itin įtikinančiai yra aprašęs istorikas Simonas Šama monografijoje „Rembranto akys”.
Kultūros kulminacija
Rembrantą galima analizuoti ir kitais požiūriais, atveriančiais istorijos ir kultūros formos gimimą. Vokiečių istorijos ir kultūros filosofas Osvaldas Špengleris interpretavo Rembranto kūrybą kaip XVII amžiaus Europos kultūros stiliaus esmę, laikydamas ją begalybės idėjos, atsiveriančios perspektyvinėje tapyboje, tobula reprezentacija.
Perspektyvinę tapybą O.Špengleris šiuo požiūriu lygino su polifonine muzika, perspektyvos principą tapyboje ir kontrapunkto principą muzikoje laikydamas begalybės idėjos įsikūnijimu kultūroje.
Nenuostabu, kad Rembrantą jis laikė Europos sielos įsikūnijimu, suvokiamu visiems, kam Europa nėra tuščias garsas. Europos kultūros stiliaus požiūriu Rembranto tapyba O.Špengleriui yra morfologinis Johano Sebastiano Bacho muzikos atitikmuo.
O Rembranto „Naktinė sargyba” jam atrodė barokinės Europos kultūros ir visos istorinės epochos simbolis.
Rembranto paslaptis
Kur slypi Rembranto paslaptis ir kuo jo tapyba yra tiek ypatinga, kad ją galima sieti su moderniojo jautrumo formų gimimu? Visų pirma Rembranto fenomenas slypi tobulame rankų ir veido individualybės atradime.
O.Špengleris tikėjo, kad jei tobula muzikinė Europos sielos ir jos polinkio į begalybę išraiška yra barokinė ir Vienos klasikų muzika, tai tapyboje analogiškas vaidmuo tenka XVII amžiaus olandų portretinei tapybai.
Jei norime įsiskverbti į Rembrandto optikos ir pasaulio suvokimo paslaptį (visų pirma į perspektyvinę tapybą ir šviesokaitą), pasak O.Špenglerio, mes turėtume veikiau tyrinėti ano meto olandų matematikos, fizikos, optikos, medicinos, fiziologijos ir apskritai gamtos mokslų sferą, o ne kitų epochų ar kultūrų tapybą.
Modernioji Europos matematika ir fizika atveria begalybės paslaptį su tokiu pat intensyvumu, kaip ir Europos barokinė tapyba ir muzika. Šios įžvalgos gali padėti susivokti epochas valdančių idėjų, sąvokų ir mistinių intuicijų kilmėje.
Iš tikrųjų Rembrantas, pasinaudodamas savo tobulai įvaldyta chiaroscuro (šviesokaitos) technika, atveria veidą, išnyrantį iš tamsos. Švytintis veidas, lygiai kaip švytinčios rankos, atveriančios visą portretuojamojo individualybę ir gyvenimo istoriją, visiškai pagrįstai yra siejami su Rembranto kūrybos paslaptimi.
Pastarąją būtų galima pavadinti būties, individualybės ir patirties atvėrimu per ypatingą optiką. Skirtingai nuo kitų savojo laikmečio olandų ir flamandų tapytojų, Rembrantas beveik netapė vaikų (išskyrus savo anksti mirusio sūnaus Tito portretus). Jam tikrą individualybę įgyja seni daiktai ir raukšlėti veidai – autentiškos būties ir patirties salos.
Sankt Peterburgo Ermitaže saugomi Rembranto tapyti senų žmonių portretai geriausiai iliustruoja šį teiginį. Senio raudonais rūbais portretas ir Senutės portretas (beje, spėjama, kad tai paties Rembranto motinos portretas) yra gilūs, humaniški ir simpatijos senstančiam žmogui kupini šedevrai, atveriantys veido ir žvilgsnio paslaptį.
Amžius Rembrantui – tai individualybė, patirtis ir išminties galimybė. O senas ir raukšlėtas veidas – matoma ir fiksuojama individo sielos istorija. Jei ir egzistuoja nors vienas senatvės privalumas (tuo netikėjo visa Renesanso epocha, senatvėje mačiusi vien žmogaus grožio nuvytimą), tai būtų likimo suteikta galimybė susivokti savyje ir savo gyvenimo cikle – vaikystėje, paauglystėje, jaunystėje, brandoje ir senatvėje – prieš skiriantis su pasauliu.
Skausmą didinantį savęs ir pasaulio pažinimą Rembrantas fiksuoja senų rabinų ir apskritai senių portretuose.
Šviesa prieš tamsą
Moterys Rembranto gyvenime vaidino anaiptol ne epizodinį vaidmenį, tad nenuostabu, kad jų veidai yra neatsiejama jo pasaulio dalis. Anksti mirusi Rembrandto žmona Saskia van Uilenburgh, o vėliau tarnaitė Hendrickjė Stofels, tapusi Rembranto mylimąja, jo kūryboje tampa dviem amžinojo moteriškumo ir moters paslapties paliudijimais.
Tad ponia ir tarnaitė galėjo būti ne vien vienas kitą papildantys tipai ir gyvos socialinės padėties iliustracijos, bet ir du kilmės ir kitų žmogiškų konvencijų nepaisantys būties bei individualybės stebuklai.
Rembranto niekaip nepavadinsi eruditišku tapytoju (skirtingai nuo jo mokinio Gerito Dou, vadinto mokslingu menininku, arba menininku eruditu – pictor doctus). Nors Rembrandto būta visų pirma nuostabaus tapybos technologo ir technikos virtuozo, jautrumo ir intuicijos jam pakako su kaupu.
Iš tamsos išnyrančios rankos, tamsoje švytintys veidai, šviesos dominavimas prieš tamsą – tai Rembranto estetinė žinia pasauliui apie būties triumfą prieš nebūtį, kartu ir žmogaus veido bei rankų stebuklą, geriausiai liudijantį Dievo buvimą.
Apie šiuolaikinį meną reikia daug kalbėti. Be kalbėjimo jis apskritai neįmanomas. O iš Rembranto sklinda šviesa ir tyla. Jo meninė kalba nereikalinga mūsų papildomo kalbėjimo arba garsaus pripažinimo ženklų bei galios inkrustacijų. Tai šviesi tyla.