Pasigirsta skeptiškų, net pesimistiškų vertinimų, ir negalėtum sakyti, kad jie nepagrįsti. Štai kad ir prezidentas. Jis sako nusivylęs dešiniosiomis partijomis ir apskritai partijų reiškimasis jam neįkvepiąs optimizmo. O kaip kitaip galėtum vertinti kad ir liberalus? Jų susiskaidymas, susismulkinimas, tarpusavio nesutarimai, neapsisprendimas, prie kurio politinių partijų spektro sparno šlietis, kelia tik nemalonią nuostabą.
Jau nekalbu apie Darbo partiją, kuri, patyrusi politinį bankrotą, vis negali su tuo susitaikyti, stengiasi vaidinti kažkokį vaidmenį, apsimesti ką nors reiškianti. Ir iš tikrųjų – jos aritmetinis svoris Seime negali būti paneigtas.
Arba „pilietininkai”, kurių esmę jau nuo pat užgimimo aiškinasi politologai. Jų pozityvą, be abejo, sudaro tai, kad atsiribojo nuo Uspaskicho ir kartu padėjo jį eliminuoti iš politinio vyksmo. O kas toliau? Ir kas šiandien galėtų pasakyti: ar tai klonuota ta pati Darbo partija, kuria manipuliuoja tos pačios užsienio jėgos, ar partija, turinti užtektinai politinės valios ir išminties, kad palaikytų demokratinius procesus Lietuvoje. Taip samprotauja ne vienas politinis komentatorius.
Tačiau vertinant politinių jėgų pusiausvyrą horizonte galima įžiūrėti ir kitokių reiškinių, kurie yra gal pastebimesni negu anksčiau nurodytieji. Beveik visi sutinka, kad džiugu matyti svarbiausių Lietuvos partijų, iki šiol buvusiu lyg ir nesutaikomų antagonisčių, sutarimą pajutus, jog valstybei jis būtinas. Ar tas sutarimas ilgai išsilaikys? Ar ištvers per savivaldybių rinkimus įtampą? Norėtųsi tikėti, kad šioms partijoms pakaks politinės išminties ir atsakomybės jausmo.
Šis pasitikėjimas sietinas su kai kuriais procesais, pastebimais Socialdemokratų partijoje. Pirmiausia, kad partija sugebėjo į premjerus iškelti naujo tipo lyderį: kaip jau daugelio minėta, ne „ūkininką”, „administratorių”, o politiką. Žmogų, kuriam nėra svetimas humanitarinis išprusimas, o kartu ir platesni horizontai bei didesnis jautrumas vertybėms, ypač etinėms. Jis jau pasirodė kaip geras derybininkas, mokantis daryti kompromisus, taip pat ir laikytis ribų, kurių peržengti jam neleidžia tiksliai suvokiami valstybės interesai. Norisi tikėti, kad visa tai pasireikš ir vidaus politikoje, tarptautiniuose santykiuose.
Be to, svarbu, kad jis nepretenduoja į partijos lyderius ir palieka atviras duris po partijos suvažiavimo ateiti tokiam, kuris pradės socialdemokratijos radikalaus atsinaujinimo kelią. Gal atsiras autentiška politinė kairė, be kurios šiuo metu neįmanoma išspręsti aštriausių socialinių problemų.
Laisvosios rinkos instituto ir jo ideologų dėka jau pernelyg toli nueita liberalizmo keliu, jis tik didino socialinę atskirtį ir telkė turtus keleto oligarchų rankose. Toliau tuo keliu eiti tikrai negalima.
Panašiai samprotaujant galima tikėtis, kad politinis barometras rodys ilgalaikę giedrą. Būtų naivu manyti, kad iškerojusios mūsų gyvenimo blogybės išnyks bematant (ypač suįžūlėjusios valdininkijos arogancija, nesiskaitymas su paprastu žmogumi), bet yra ženklų, įkvepiančių vilties ir pasitikėjimo ateitimi.