Amerikiečių kino režisierė, aktorė, prodiuserė ir akademijos apdovanota scenaristė, neretai vadinama „Kopolų mafijos klano” princese, Sofija Kopola niekada nebuvo paparacų dėmesio objektas. Priešingai – būdama garsios šeimos atžala, ji verčiau likdavo šešėlyje. „Tyli, romantiška, stilinga”, – taip apie ją sako draugai. Sofija niekada nesuklysta pasirinkdama aprangą vakarėliams.
S. Kopola, garsiojo režisieriaus Frencio Fordo ir Eleonoros Kopolų duktė, gimė 1971 metų gegužės 14 d. Niujorke, JAV. Karjera kino versle prasidėjo anksti – dar būdama visiškas vaikas, ji neretai pasirodydavo tėvo filmuose. Garsiausias iš tokių anoniminių vaidmenų – kūdikio krikštynų scena trilogijos „Krikštatėvis” pirmojoje dalyje. Beje, čia Sofija buvo vyriškosios giminės kūdikis.
„Ana” (1987 m.) buvo pirmasis filmas, kuriame ji vaidino, visiškai nesusijęs su F. Kopola. Tačiau garsiausiu jos vaidmeniu pripažįstama Merė Korleonė „Krikštatėvio” trečiojoje dalyje. Už jį Sofijai buvo skirtas blogiausios naujos žvaigždės titulas 1990-ųjų „Auksinių aviečių” apdovanojimuose. Šiuo smarkiai sukritikuotu pasirodymu S. Kopola ir baigė savo, kaip aktorės, karjerą, išskyrus kai kuriuos nedidelius vaidmenis.
Dabar Sofija žinoma kaip sėkminga filmų režisierė. Jau po pirmųjų trijų filmų – „Žvaigždės prisilietimas”, „Jaunosios savižudės” ir „Pasiklydę vertime”, kuris sulaukė itin daug apdovanojimų, – S. Kopola buvo nominuota „Oskarui” už geriausią režisūrą ir tapo trečiąja moterimi (ir pirmąja amerikiete), sulaukusia tokio įvertinimo.
Šių metų Kanų kino festivalyje S. Kopola pristatė naujausią savo režisuotą filmą „Marija Antuanetė” pagal britų istorikės Antonijos Freizer biografinę knygą. Čia karalienės vaidmenį atliko Kirsten Danst, o karaliaus Liudviko XVI – S. Kopolos pusbrolis Džeisonas Švarcmanas. Beje, filmavimo komandai buvo suteiktas beprecedentis leidimas įeiti į Versalio rūmus, kur ištekėjusi beveik 20 metų gyveno tikroji Marija Antuanetė.
Kino kritikai šį S. Kopolos darbą sutiko ne itin palankiai – teigta, kad filme ne visiškai laikomasi istorinių faktų, o neįprastas Sofijos režisavimo stilius sulaukė labai prieštaringų nuomonių. „Politinio konteksto trūkumas liūdina daugybę kino kritikų. Istorinis biografinis filmas sukasi kaip „popsinis” video-. K. Danst, pasmerkta vaidinti XVIII amžiaus prancūzų karalienę, – kaip lengvabūdė paauglė, bandanti būti šaunių vaikigalių sambūrio lydere”, – rašoma viename iš kritikų straipsnių. Vis dėlto Kanuose „Marija Antuanetė” buvo nominuota „Auksinei palmės šakelei” ir laimėjo Prancūzijos nacionalinės švietimo sistemos prizą.
Kas pastūmėjo imtis ekranizuoti Marijos Antuanetės biografiją?
Tai nutiko pietaujant su draugu Dynu Tavulariu, kuris pradėjo man pasakoti Marijos istoriją pagal Stefano Cveigo parašytą biografiją. Pasak jo, 14-os ji turėjo palikti Austriją ir išvykti į Prancūziją. Antuanetė tebuvo paauglė, kai tapo karaliene. Dynas nusakė jos santykius su vyru, kurie gerokai skyrėsi nuo stereotipinių. Man pasidarė labai įdomu, kaip tokie jauni žmonės valdo šalį. Vėliau perskaičiau Antonijos Freizer knygą bei pažvelgiau į Marijos gyvenimą įvairiais aspektais, pasidomėjau jos šeima bei ambicijomis, susijusiomis su Prancūzija. Susidariau įspūdį, kad Marija susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir paprastos vidurinės mokyklos mergaitės. Iš pradžių ji turi kelis mielus, ramius vaikystės draugus, vėliau sutinka naujus, linksmesnius, kurie padeda jai išsiveržti iš kokono. Stengiausi papasakoti būtent šią Marijos istorijos dalį, nenorėjau kurti didelės istorinės freskos. Mane domino tai, kokį pasaulį mato mergaitė.
Politinį kontekstą jūs pateikėte kaip šalutinį dalyką.
Taip, tuomet buvo tikrai politiškai svarbūs laikai, tačiau Marija nebuvo labai susidomėjusi politika, ji ne visiškai suvokė įvykių svarbą. Todėl ir aš stengiausi laikytis panašaus požiūrio. Tai labai intymus ir asmeninis bandymas geriau atskleisti karalienės asmenybę.
Nusprendėte kurti filmą savaip. Ar nebijojote blogai interpretuoti?
Mano didžiausia baimė buvo pavaizduoti šaltą ir sausą istoriją, be gyvybės. Norėjau tai padaryti visiškai savaip, taip, kaip aš tą jutau. Tai nėra istorijos pamoka. Tai – interpretacija, pagrįsta dokumentiniais faktais, tačiau įvilkta į mano pačios sukurtą savitą rūbą. Pavyzdžiui, neoromantinę dvasią kūriau panaudodama devintojo dešimtmečio muziką: „Bow Wow Wow”, Adamo Anto.
Kaip pasirinkote aktorius šiam filmui?
Pradėjusi rašyti scenarijų, iškart pagalvojau apie K. Danst. Mariją Antuanetę įsivaizdavau kaip dailią blondinę paauglę, kupiną gyvybės ir į gyvenimą dar nežiūrinčią labai rimtai. Supratau, kad Kirsten galėtų puikiai ją įkūnyti, juolab ir pati aktorė rado nemažai sąlyčio taškų su savo personažu, panašių išgyvenimų. Taigi scenarijų toliau rašiau jau prieš save matydama Kirsten.
Žmonės, su kuriais jūs dirbote, prisipažįsta, jog esate gal neįprasta režisierė – filmavimo aikštelėje stebinate savo ramiu elgesiu, mat dauguma yra įpratę prie tironiško režisieriaus darbo.
Aš nemoku pakeisti savo asmenybės, kai dirbu. Negaliu tiesiog savo malonumui tapti tirone. Renkuosi tuos žmones, su kuriais aš noriu dirbti. Manau, to pakanka, kad jie stengtųsi visa kuo prisidėti prie filmo kūrimo.
Įdomybės
Studijavo fotografiją ir tapybą.
Vaidino visose trijose „Krikštatėvio” dalyse kaip ir Alas Pačinas.
Mėgstamiausia muzikos grupė – „The Chemical Brothers”.
Nuo 1999 m. birželio 26 d. iki 2003 m. gruodžio 9 d. buvo ištekėjusi už filmų kūrėjo Spaiko Džounso. Kai Sofija išsiskyrė, daugybės metų draugystė su Kventinu Tarantinu peraugo į rimtus santykius. Šiuo metu Sofija laukiasi kūdikio su savo vaikinu Tomu Marsu iš prancūzų roko grupės „Phoenix”.
Gatvės mados namų „Milkfed”, kuriuos vadina „maža marškinėlių kompanija”, dizainerė.