„Susidaro įspūdis, kad šis G.Kirkilo „kūrinys” atsirado spragtelėjus kompiuterio pelės mygtuku, kone aklai nukopijuojant ankstesnės Vyriausybės programą, – pareiškė Liberalų sąjūdžio pirmininkas, Seimo narys Petras Auštrevičius. – Tokioje dirvoje premjero G.Kirkilo žadėti medžiai tikrai neužaugs, geriausia, ko galime tikėtis, – neišvaizdus, išdžiūvęs krūmynas. Programa primena ne ką daugiau, nei studento paskutinę naktį rašytą darbą”. Apie būsimosios Vyriausybės galias ir negalias „Ekstra” kalbasi su P.Auštrevičiumi, kurio vadovaujama partija, priešingai nei Tėvynės sąjunga, be blaškymosi, nuosekliai jau nuo balsavimo dėl G.Kirkilo kandidatūros į premjerus skelbiasi esanti opozicija.
– Dar tik siūlant G.Kirkilą į premjerus, sakėte, kad „Vyriausybei būtinas naujas, dinamiškas požiūris, nauji iniciatyvūs žmonės ir svarbiausia – Seimo daugumos parama. Nė vienu minėtu privalumu šiuo metu formuojama Vyriausybė pasigirti negali, todėl ir nematome galimybės jos remti”. Tuo metu dar nebuvo žinoma Vyriausybės sudėtis, tad kaip numatėte, kad joje nebus iniciatyvių žmonių, dinamiškumo?
– Situaciją šalyje vertiname kaip kritišką. Pagal daugelį rodiklių, ypač pagal drastišką žmonių pasitikėjimo valdžia kritimą, jų nenorą dalyvauti politinėje veikloje bei didžiulį abejingumą vykstantiems procesams. Tad reikėjo žengti į priekį ir imtis sprendimų, kurie vestų iš šios aklavietės. Pats procesas, kuris vedė prie šios dienos sprendimų, neteikė daug vilčių. Matėme, kad, deja, formuosis mažuma. Ji nebus ambicinga, o tai reiškia, kad ji formuos personalo ar postų užpildymo politiką iš tų asmenų, kurie yra tiesiog po ranka. Tai ir lėmė tokią mūsų poziciją.
– Tačiau, kad būtų suformuota platesnio pasitikėjimo Vyriausybė, šalia daugelio kitų dalykų trūko ir dešinės pusės vienybės ar nuostatų aiškumo. Tad gal dalį kaltės reikėtų prisiimti ir dešiniesiems?
– Mes tikrai rėmėme plataus pasitikėjimo ir plačios daugumos Vyriausybę, nes geriau jau turėti „sunkią” daugumą, o ne „sunkią” mažumą. Tai yra akivaizdu. Tokia dauguma, kad ir po sudėtingų derybų ar kompromisų vis dėlto turėtų reikalingą paramą. Būtų ir viltis, kad tos sunkios kalbos galų gale virs darbais, kurių taip laukia žmonės.
Tai buvo vienas pirmųjų bandymų šalyje formuoti tokią kairės-dešinės spektro Vyriausybę ir tai, kaip tarėsi du partneriai, kurie savo ruožtu atstovavo už jų esančių kitų partijų grupėms, rodė, kiek buvo įtampos, nepasitikėjimo, beprasmio žongliravimo žodžiais. Pati derybų eiga parodė, kad pastabų galima pareikšti visiems to proceso dalyviams, nesigilinant, kieno žodis buvo aštresnis ar garsesnis trinktelėjimas durimis. Ši pamoka turėtų įpareigoti šalies politikus į tokias derybas žiūrėti kitaip, atsakingiau. Išankstinis didesnis įsipareigojimas sėkmei turėjo būti iš visų pusių.
– Tikriausiai turėsime „sunkią” mažumos Vyriausybę. Kur jos silpniausios vietos: personalijos, koalicijos partnerių gana prieštaringas darinys, programų nesuderinamumas? Kas galėtų skandinti šią Vyriausybę?
– Nesu aritmetinės politikos šalininkas, bet, vienaip ar kitaip, mažuma turi tik du trečdalius balsų net elementariems sprendimams priimti. O mažumos sudėtis tokia: dvi partijos dalyvavo ankstesnėje koalicijoje, dvi naujokės, iš kurių viena apskritai tik neseniai susiformavusi. Žvelgdamas į tų partijų leksikoną, negalėčiau jame išskirti nieko nauja, kas galėtų tapti įrodymu ar bent ženklu, kad ši koalicija turės pokyčių pagrindu suformuotą programą. Nei šių partijų lyderiai, nei pavieniai nariai nėra deklaravę kokių nors esminių siūlymų, tad tikėtis, jog ambicijų keistis toms partijoms atsiras susijungus į koaliciją, nematau jokio pagrindo.
Tai bus tęstinumo ir socialdemokratų dominuojama koalicija. O reikia pripažinti, kad socialdemokratai šiuo metu išgyvena ne pačius geriausius laikus, tad esminės permainos valstybėje jiems tikrai ne prioritetinis darbas. Jiems kur kas svarbiau susitvarkyti reikalus savo aukščiausiuose partijos ešelonuose.
– Gal dabartinė koalicija lygintina su Vilniaus taryba, kurioje dėl abonentinių interesų atsisakoma bet kokių principų ir ideologijų?
– Pagrindo manyti, kad vienijantis interesas ar ašis egzistuoja, yra daug, nes ši politinė krizė vyksta ekonominio augimo laikotarpiu. Tai atrodo keistai: Finansų ministerija vieną po kito teikia projektus, o Seimas nuolat perskirsto biudžeto perviršį, tad lyg ir turėtų būti sutarimas, politinė ramybė, nes yra lėšų valdyti valstybei, skirstyti investicijas, tačiau vis ko nors trūksta.
Atrodo, Lietuva yra susidūrusi su turtingėjančių valstybių fenomenu, kai, atsiradus staigiam ekonominiam augimui, dar nemokama gyventi esant tokiam pakilimui. Kai turi daug pajamų, tai turi išmokti jas protingai naudoti. Jei tik į šaldytuvą prikrausi tuo metu labai norimų gėrybių, jos gali greitai sugesti, nespėjus suvalgyti. Atrodo, kad pagrindinis koalicijos partijas vienijantis veiksnys yra galimybė daryti įtaką ekonominiams sprendimams. Atkreipiu dėmesį, kad socialdemokratų pasiūlytoje mažumos Vyriausybėje yra keturios „fondinės” ministerijos. Ir ši partija jų nenorėjo paleisti iš rankų. Kitoms partnerėms tekusios ministerijos nėra tokios ekonomiškai patrauklios, tačiau buvimas ministrų kabinete vis tiek leidžia daryti tam tikrą įtaką, kuri gali būti naudinga vienoms ar kitoms grupėms. Ir tai kelia liūdesį, nes tokių interesų buvimas sukelia neskaidrumą.
– „Otkatas”, ES lėšų plovimas per „fondines” ministerijas tapo vos ne kasdieniu reikalu. Kada tai galėtų baigtis?
– Reiškiniai, susiję su ES lėšų naudojimo neskaidrumu, yra labiausiai nuviliantys ir gąsdinantys, kai kalbame apie mūsų narystę ES. Pinigų šalyje daugės ir jei ši įsivyravusi tendencija nesikeis, tai labai rimtai griaus valstybės politinius pamatus. Ekonomiškai mes nuo tų pinigų stiprėsime, bet politiškai mūsų patikimumas nuolat mažės.
Tiesa, reikėtų pripažinti, kad didžiuma ES valstybių susidūrė su panašiomis problemomis, kai buvo skirstomi pinigai. Tačiau vienos su tuo kovojo geriau, kitos silpniau. Lietuvoje kovos su neskaidriu lėšų skirstymu sistema nėra sukurta iki galo. Stinga bendrosios priežiūros, nepriklausomų ekspertų, kurių dalyvavimui kategoriškai priešinosi buvęs premjeras. Taip, tai sunkina darbą, tačiau per tas papildomas procedūras atsirastų ir daugiau skaidrumo. Reikia į šias administravimo ir valdymo sritis daug investuoti ne tik idėjų, bet ir lėšų, kad panaikintume šešėlį, kuris krinta ant lėšų naudojimo. Nes kai jau pradėsime skaičiuoti privačius namus, kurie pastatyti už ES lėšas, tai niekuo ir niekam nebepasiteisinsime.
– Kaip derės kylanti ekonomika ir stagnacinė, anot opozicijos, Vyriausybės programa?
– Vyriausybės programa numato ekonominę plėtrą kiekybiškai, o ne kokybiškai. Pavyzdžiui, numatoma daugiau investicijų švietimui, ligoninėms, infrastruktūrai, tačiau nematau priemonių, kurios struktūriškai keistų valstybę ar spręstų aktualiausius visuomenės poreikius. Keisdami langus ar investuodami į durų rankenas, padėties jau nepakeisime. Reikia keisti visą sistemą. O valstybė dabar tam turi unikaliai daug lėšų. Jei dabar nepakeisime ekonomikos, viešųjų paslaugų struktūros ir kokybės, tai mūsų visuomenė ir valstybė pradės stagnuoti.
Naujoje Vyriausybės programoje – tęstinumas su tam tikrais augimo požymiais, tačiau nekeičiantis padėties iš esmės. Žmonėms, pamačiusiems, kaip gyvenama ir tvarkomasi kitur, kyla natūralus klausimas, ko trūksta, kad to nėra Lietuvoje? Pokyčių tendencijos kol kas nejuntama. Ar viešąsias paslaugas teikiančios įstaigos žiūri į žmogų kaip į orų, vertą pagarbos paslaugos gavėją? Ne. Kol kas paslaugos teikiamos pagal galimybes, o reikia teikti pagal atėjusio žmogaus poreikius. Poreikiai žmonių sąmonėje nepaliaujamai augs. Atotrūkis tarp galimybių ir poreikių taps didžiausio nusivylimo savo šalimi šaltiniu.
– AMB nomenklatūra gyveno pagal savas taisykles. Dabar užsimenama, kad G.Kirkilas jau bando skaldyti tą nomenklatūrinį betoną. Ar jaučiate, pastebite tokius dalykus?
– Vertindamas situaciją, žiūriu į konkrečius žmones, kurie dalyvauja procese, priima sprendimus. Tą monolitą suformavę žmonės – visi savo vietose. Pokyčiai su G.Kirkilo atėjimu, tikiuosi, prasidės, bet kad jie taptų vyraujantys, reikia konkrečios paramos. Iš jo partijos politikų, kurie yra dar radikalesni, žiūrintys ir norintys eiti toliau. Šiai partijai reikia savotiškos politikų rotacijos, kokybinio atsijauninimo.
– Prognozuojama, kad Vyriausybės programos tvirtinimas bus komplikuotas. Kokios galimybės ją patvirtinti, ar nebus taip, kad ji bus tvirtinama seimūnams norint ištrūkti ilgai lauktų atostogų?
– Kartais politinė temperatūra tiesiogiai susijusi su orų įtaka politikų veiklai ir jų darbingumui. Bet tikiuosi, kad ši programa bus veikiama ne saulės spindulių, o politinės atsakomybės.
Rezultatas priklausys nuo konservatorių ir „darbiečių” balsavimo. Abi šios partijos turi savų argumentų priimti teigiamą ar neigiamą sprendimą. Siūlyčiau šią programą vertinti iš strateginių šalies interesų pozicijų, o ne iš konjunktūrinės politikos taško, nes visiškai neatmestina, kad dabartinės koalicijos gyvavimas nebus toks ilgas, kaip kai kas norėtų.
Darbo partijai prieš programą stoti piestu lyg ir nebūtų ko, nes ji iš esmės perkelta iš ankstesnės Vyriausybės programos. Papildymai yra labai nežymūs. Čia veiks ne programiniai dalykai, o daugiau asmeninės ambicijos ar nuoskaudos. Tad komplikacijų sunku bus išvengti.
– Kadaise, kandidatuodamas į prezidentus, turėjote abiejų minėtų partijų paramą. Remta, matyt, dėl kokių nors jūsų asmeninių savybių. Ar pavyktų tai pasiekti ir G.Kirkilui?
– Įvyko daug pokyčių. Darbo partija perėjo didelį pakilimo ir nuosmukio laikotarpį, pasikeitė žmonių požiūris. Jau vien tai daro įtaką šios partijos narių elgsenai, jie įstumti į labai nepatogią padėtį, iš kurios išeitį rasti turi jie patys. Tad abejoju, ar Darbo partija šioje situacijoje vienaprasmiškai kam nors suteiks politinę paramą. Netgi jų mąstymo būdas, pergyvenus didelę politinę sumaištį, stipriai pakitęs.
Reikės labai didelių paramą sau telkiančio asmens (G.Kirkilo, – red.) pastangų įtikinti ar rasti bendrus vardiklius su „darbiečiais”.
– Pabaigoje – visiškai vasariškas ir literatūrinis klausimas. V.Uspaskichas pareiškė, kad savo rašomuose atsiminimuose pateiks šalies politikos elitą apnuoginančios medžiagos. Jūs ne kartą esate minėtas įvairiose neskaidraus rėmimo istorijose. Ar tie būsimi demaskavimai nekelia tam tikro nerimo?
– Laukiu tų atsiminimų, nes jų turiu ir pats, tad bus įdomu juos sulyginti. Tačiau mano širdis rami. Tik visiems patarčiau nerašyti atsiminimų ar knygų iš pavydo ar keršto, nes jis labai blogas sąjungininkas ir patarėjas. Reikia galvoti, kad tą knygą skaitys ne tik politikai, bet ir paties autoriaus vaikai. Knyga yra savotiškas paminklas, tad klausimas – ant kokio pagrindo tas, kad ir mažytis, paminklas bus statomas? Linkiu, kad p. Viktorui vasaros karščiai nesutrukdytų išlikti objektyviam.