„Gaudeamus igitur, iuvenes dum sumus”, – studentų himno žodžiai jau penkioliktą kartą sukvietė jaunimą iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos į tradicinį studentų „Gaudeamus” dainų ir šokių festivalį, kuris šiais metais vyko penkioliktąjį kartą
Pirmosiomis liepos dienomis Estijos Tartu mieste netilo jaunatviškas šurmulys, linksmybės, tautiškos dainos, mirgėjo šokiai. Studentijai „Gaudeamus” – tai lyg mažoji dainų šventė, simbolizuojanti ne tik Baltijos šalių vienybę, bet ir troškimą dalytis savo tautų kultūra, folkloru.
Nuobodžiauti neliko laiko
Į Tartu suplūdusius Baltijos šalių studentus turbūt dar ilgai prisimins miestelėnai. Laisvi po repeticijų dalyviai traukdavo į miesto centrą – estišku alumi nuplauti nuovargį, pasiturkšti centrinės aikštės fontanėlyje ar tiesiog ramiai apžiūrėti Estijos intelektualų ir kultūros centru vadinamą miestą. Savo tautines dainas traukiančių estų, latvių ar lietuvių grupelių galėjai sutikti kone kiekviename pavėsyje. Miestas alsavo nepaprasta nuotaika – visi linksmi, geranoriški, smagūs. Organizatoriai pirmąją dieną visiems šokėjams paliko laisvą, todėl mieste dalyviai neslėpė jautęsi lyg atostogaudami. „Gaudeamus” turistai turėjo skiriamuosius ženklus – estai ryšėjo mėlynas, latviai tamsiai vyšnines, o lietuviai geltonas skareles. Jos puikiai pagelbėjo atskirti dalyvius.
Atostogų įspūdis greičiausiai išgaruodavo per repeticijas Tartu koncertų aikštėje. Suplukusiems ir pavargusiems šokėjams ištvermės teikė noras, kad kuo geriau ir gražiau pasirodytų Lietuvos delegacija. Niekas nesiskundė dėl karščio, nuskrudusių rankų ar kojų. Nors ir labai pavargę, grįžę iš repeticijos studentai neskubėdavo ilsėtis. Išstovėję kilometrinę eilę prie dušų (keliems tūkstančiams dalyvių jų buvo įrengta vos 15!), dauguma skubėdavo į lauką išgerti alaus, pabendrauti su estais, latviais ar savo kolektyvo bičiuliais. Ramybės mėgėjams nesisekė – orkestrantų muzika ir dainos gaudė iki vėlyvos nakties! Dalyviai per keletą dienų įprato miegoti ant žemės, gulti ir keltis skambant dainai ausyse, bet dėl to šventinė nuotaika, niekam nesubjuro! Juk „Gaudeamus” himno pirmoji eilutė skelbia: „Linksminkimės, kol jauni esame!”
„Pasveikinkit vieni kitus, juk tai daryti šitaip lengva!” – per pagrindinį koncertą Tartu švenčių aikštėje visiems skelbė jungtinis lietuvaičių choras. Koncerto akimirkos tikrai buvo nepakartojamos, visi džiaugėsi galėję padovanoti Estijai tokį jaunatvišką renginį.
Tradicija su rezistencijos atspalviu
Tartu festivalis išsiskyrė tuo, kad sukako lygiai penkiasdešimt metų „Gaudeamus” šventės rengimo tradicijai. Pirmosios „Gaudeamus” šventės istorija nukelia dar į sovietinius 1956 metus, kai garsiam estų chorvedžiui Richardui Ritsingui kilo mintis Tartu suburti bendraminčius iš Baltijos šalių ir remiantis unikalia dainų švenčių tradicija surengti didelį tautinį studentišką festivalį. „Tokie tautinę savimonę žadinantys renginiai tuometinei sovietų valdžiai labai nepatiko, todėl šventės iniciatoriai sumanė šiek tiek paslėpti renginio koncepciją, pakviesdami Ukrainos, Rusijos, Baltarusijos meno kolektyvų”, – pasakoja Lietuvių liaudies kultūros centro direktorius Saulius Liausa, pats dalyvavęs ne vienoje „Gaudeamus” šventėje kaip dalyvis, vadovas ir organizatorius. – Dabar, praėjus penkiasdešimčiai metų nuo pirmojo festivalio, galiu drąsiai sakyti, kad visos „Gaudeamus” šventės, vykusios iki Baltijos šalių išsivadavimo iš sovietinių gniaužtų, gyvavo nepriklausomybės ir veržlios rezistencijos per tautinę dainą ir šokį idėjomis”.
Be juridinių įsipareigojimų
Įdomu, kad iki šiol per penkiasdešimt metų trys Baltijos šalys nėra pasirašiusios jokių sutarčių ar įsipareigojimų dėl šventės rengimo ir organizavimo: „Jau seniai nusistovėjo tradicija, jog maždaug per 10 metų festivalis paeiliui turi apskrieti visas tris Baltijos valstybes. Per visą istoriją Estija, Latvija ir Lietuva iki šiol garbingai tausojo jiems patikėtą „Gaudeamus” ugnį be jokių juridinių įsipareigojimų ar susitarimų. Šventės organizavimas ir rengimas šaliai yra ne tik didelis iššūkis, bet ir neįkainojama patirtis dalyviams, organizatoriams, vadovams”, – pasakojo Liausa.
Perduota ugnis mūsų sostinei
„Gaudeamus” idėjos puoselėjamos ir kruopštaus meno vadovų, ir pačių dalyvių darbo. Dažniausiai šokėjams ir dainininkams tenka miegoti ant žemės ar ilgas valandas praleisti stadionuose, plieskiant saulei ar merkiant lietui. Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio šokėja Reda Stankevičiūtė, dviejų pastarųjų „Gaudeamus” festivalių dalyvė, patikino, kad alinantis darbas atsiperka su kaupu: „Sunku nusakyti tą bendrumo jausmą, kurį patiri per koncertą. Jaučiu begalinį pasididžiavimą savo šalimi ir didžiuojuosi jos kultūriniu palikimu, prie kurio puoselėjimo prisideda visi „Gaudeamus” dalyviai”, – teigė studentė.
Šiemet per Tartu vykusį festivalį neblėstanti „Gaudeamus” ugnis buvo iškilmingai perduota į Lietuvos atstovų rankas. Pasak Liausos, šventė bus tikrai didelė ir įspūdinga jau vien dėl to, kad 2009 metais Vilnius turės Europos kultūros sostinės vardą. Be to, tais pačiais metais Lietuva minės savo vardo paminėjimo tūkstantmetį.