Parodos istorija – Lietuvos nacionalinis muziejus skaičiuoja 150-uosius savo gyvenimo metus. Vienas pagrindinių grafo Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva 1855 m. gegužės 11 d. pradėjusio veikti Senienų muziejaus tikslų buvo senosios Lietuvos istorijos paveldą menančių paminklų kaupimas, saugojimas, tyrimas ir pristatymas visuomenei. Tikėtasi, kad Senienų muziejus bus atkuriamo Vilniaus universiteto dalimi, pagrindiniu atbundančios Lietuvos kultūros centru. Deja, po audringų 1863 m. sukilimo įvykių carinės administracijos potvarkiais seniausia Lietuvos muziejinė įstaiga buvo reorganizuota, rusifikuota, dauguma Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę istoriją menančių eksponatų išvežta į Maskvą. XX a. I pusėje Vilniuje veikė net kelios Lietuvos praeitį tyrinėjančios, su ja susijusius objektus kaupiančios organizacijos. 1941 m. Lietuvos mokslų akademijoje buvo suformuoti du – Istorijos ir Etnografijos muziejai, sujungę Vilniaus universiteto, Lietuvių mokslo, Mokslo bičiulių draugijų kolekcijas. 1952 m. jie buvo sujungti į vieną – Istorijos ir etnografijos muziejų. Ilgamečio jo vadovo Vinco Žilėno pastangomis 1968 m. lapkričio 5 d. naujojo arsenalo pastate atidaryta Lietuvos istorijos ekspozicija, kurioje vertingiausių eksponatų dalį sudarė iš Rusijos Levo Vladimirovo ir Adolfo Tautavičiaus rūpesčiu susigrąžintos vertybės. Chronologiniu-istoriniu principu suformuotai LDK ekspozicijai buvo skirtos net dvi didelės salės. Naudojant ezopinės kalbos priemones krašto istorija buvo atskleista remiantis pamatinėmis Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos” idėjomis ir taip ne vienai kartai buvo įdiegtas nesovietizuotas praeities suvokimas. Lietuvai atgavus nepriklausomybę iškilo naujos ekspozicijos būtinybė. Simboliška, kad po kelerių metų kruopštaus darbo senąjį LDK paveldą pristatanti paroda atidaryta švenčiant Nacionalinio muziejaus jubiliejų ir Mindaugo karūnavimą.
Parodos tikslas – kelis esminius, teoriškai apibrėžtus LDK politikos ir kultūros aspektus – valstybės ir visuomenės militariškumą, išskirtinį bajorų luomo statusą, kultūros daugiapoliškumą – parodos rengėjai siekė pateikti unikalių, autentiškų to meto eksponatų pagalba. Šie eksponatai nulėmė tam tikras ekspozicinės erdvės ypatybes. Dėl fragmentiško daiktų išlikimo (paradoksalu, kad kai kurių, regis, pačių svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių – Mindaugo krikšto, karūnacijos ir pan. – tiesiog nebuvo įmanoma atspindėti) programiškai atsisakyta chronologinio medžiagos pateikimo ir pasiūlytas visiškai naujas Lietuvos praeities pristatymas. Galima drąsiai sakyti, kad to mūsų muziejininkystėje dar nebuvo.
Parodos uždaviniai ir struktūra – paroda struktūriškai ir tematiškai padalyta į dvi dideles dalis. Vienoje siekiama atspindėti politinę Lietuvos valstybės raidą nuo jos susiformavimo iki žlugimo 1795 metais. Kitoje atspindima LDK etnokonfesinė įvairovė. Patys už save kalbantys eksponatai dėstomi tam tikromis, loginiais ir net metaforiniais ryšiais susietomis grupėmis.
Iš viso galima išskirti tokias temines objektų grupes: 1) Lietuvos valstybės formavimasis ir pagoniškoji visuomenė; 2) Gediminaičiai ir Jogailaičiai; 3) LDK amatai (didžiausias dėmesys skirtas Vilniuje archeologinių tyrinėjimų metu paskutiniais metais aptiktiems radiniams); .4) pirmieji renkami Abiejų Tautų Respublikos valdovai – Henrikas Valua, Steponas Batoras; 5) Vazų dinastija; 6) XVII a. pab.-XVIII a. Lenkijos-Lietuvos valdovai, valstybės padalijimai; 7) LDK administracija ir teisė; 8) LDK karai ir kariuomenė; 9) LDK bajorų luomas; 10) LDK etnokonfesinės bendruomenės (išskirti stačiatikiai, unitai, žydai, protestantai, daugiausia dėmesio skirta Katalikų bažnyčiai).
Atskiros teminės grupės papildo viena kitą. Pavyzdžiui, amatams skirta ekspozicijos dalis yra komponuojama šalia pasakojimo apie Gediminaičius ir Jogailaičius. Būtent tada, XIV a. pab.-XVI a., valdant vietinių valdovų giminių atstovams, LDK pasiekė savo ekonominio klestėjimo viršūnę, atsivėrė Vakarų Europai, modernizavosi. Taip pat natūralu, kad su Jogailaičiais giminystės ryšiais susiję švedų Vazų dinastijos atstovai pristatomi netoli karams skirtos parodos dalies. XVII a. Lenkijos-Lietuvos valstybė įklimpo į ilgamečius, vienu metu trukusius karus su beveik visais kaimynais ir tai vos nepasibaigė Respublikos žlugimu. Be to, šalia pristatoma LDK teisė – būtent Zigmanto Vazos karaliavimo laikotarpiu buvo galutinai kodifikuota Lietuvos teisė, patvirtintas III Lietuvos Statutas, įsteigtas Lietuvos tribunolas, veikė bajorų luomo teises ir privilegijas, jų politinę hegemoniją užtikrinančios teisminės bei administracinės institucijos. Šalia Vazų ir XVIII a. valdovų pateikiama ir su bajorų luomu – tikraisiais Lenkijos-Lietuvos valstybės piliečiais – susijusi medžiaga, nes tuo metu bajorija pasiekė savo politinės hegemonijos viršūnę.
Parodos simbolis – ekspozicijos ir net visos Lietuvos istorijos simboliu galėtų būti pagoniškosios visuomenės tapsmą krikščioniškąja (1387 m. Lietuvos ir 1413 m. – Žemaitijos krikšto metu) ženklinančios durys iš Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno iždinės, datuojamos XVI a. pradžia. Viena jų pusė yra dekoruota kalstinėta geležine skarda. Taisyklingos formos rombuose įspausti 1381 m. Krėvos sutartimi personalinės unijos ryšiais sujungtos LDK ir Lenkijos Karalystės herbai – Vytis ir Erelis. Simptomiška, kad šie motyvai komponuoti apatinėje durų dalyje. Virš jų, tarytum perfrazuojant šv. Augustino mokymą apie dvi valstybes – Dangaus ir pasaulietinę, yra Apreiškimo sceną perteikiančios figūros. Kita durų pusė, su medyje styrančiais vinimis, brutaliai išplėšta spyna ir rankena, yra atgręžta į įžengiančio į salę žiūrovo pusę. Šis išraiškingas vaizdas be didesnių komentarų turėtų priminti pagoniškąjį XIII-XIV a. lietuvių visuomenės pobūdį – kita vertus, tokia ji išliko dar ilgą laiką po oficialaus krikšto – bei tragišką, sunkų LDK kūrimąsi ir tolesnį jos likimą.
Reikšmingiausi eksponatai – parodoje siekta pristatyti ne tik istorinę, memorialinę, bet ir estetinę vertę turinčius objektus. Autonomiškomis, tačiau vidinės logikos ryšiais susietomis teminėmis grupėmis, unikaliais eksponatais perteikiamas nuoseklus istorinius įvykius, politinius procesus atspindintis pasakojimas. Parodos organizatoriai siekė prakalbinti LDK dvasinį ir materialinį paveldą reprezentuojančius daiktus. Visi jie yra vertingi ir brangūs, todėl reikia pasistengti išgirsti, ką jie byloja. Šią parodą galima laikyti jos rengėjų sukurtu savotišku LDK monumentu, instaliacija ar paminklu, kurio suvokimas ar net iššifravimas priklauso ir nuo lankytojo istorinio mąstymo bei vaizduotės.
Visi eksponatai yra iš Lietuvos nacionalinio muziejaus rinkinių. Tai archeologinė, istorinė, ikonografinė, medžiaga, numizmatika, dokumentai. Iš viso – keli šimtai eksponatų.
1. Valstybės pradžią menanti archeologija
Karus su kryžiuočiais, pagoniškuosius papročius ir tikėjimą išsamiausiai reprezentuoja archeologinė medžiagą iš XIII-XIV a. Lietuvos piliakalnių ir kapinynų. Unikalūs yra daugybę kartų sudegintos, tačiau vėl lyg feniksas prisikėlusios Veliuonos pilies gynybą menantys arbaletų strėlių antgaliai. Galbūt vienas iš jų buvo skirtas apgulėjų malonei pasidavusiam, tačiau jų vis tiek nužudytam tvirtovės valdytojui Goštautui. Pilies gyventojų kasdienybę mena girnos iš Veliuonos. Archeologinėje dalyje rodomos kuršių kario įkapės iš grupinio degintinio kapo Griežės (dab. Mažeikių raj.) kapinyne. Įvairūs asmeniniai daiktai – skiltuvas, geriamojo rago liekanos, segės – ne tik atspindi XIII a. kario aprangą, bet ir reprezentuoja pagonių tikėjimą anapusiniu gyvenimu. Mirčiai paruoštas žmogus keliavo į kitą, tačiau panašių dėsnių kaip ir žemiškasis, valdomą pasaulį. Jame ruoštasi kariauti, medžioti, pramogauti. Svarbu, kad Griežės kapinyno palaidojimai yra datuojami XIII a. viduriu. Archeologų manymu, visai netoli Durbės ežero palaidoti kariai galėjo būti garsiojo mūšio dalyviai (pasak vokiečių kronikininkų, žemaičių pergalę prieš kryžiuočius ir kalavijuočius nulėmė būtent jų pusėje kariavusių kuršių atsimetimas).
2. Gediminaičių lobis
Šlovingus Jogailos ir Vytauto laikus mena viena didžiausių pastarojo meto archeologinių sensacijų – 2002 m. vasarą rastas vadinamasis Vilniaus Žemutinės pilies lobis. Jį sudarė pusė trišonio sidabro lydinio ir 63 monetos, tarp kurių buvo net 5 skirtingi LDK monetų tipai. Daugumą monetų sudaro 1386-1396 m. kadinti lietuviški denarai, susiję su didžiųjų kunigaikščių Jogailos ir Vytauto valdymu. Rastas lobis galutinai įrodė, kad pirmosios lietuviškos monetos pasirodė 1386-1387 m., Jogailai tapus Lenkijos karaliumi, ir paneigė kai kurių mokslininkų nuomonę, kad monetas su užrašu pečiat pirmasis pradėjo kaldinti didysis kunigaikštis Algirdas (nuo šiol šios monetos datuojamos 1392-1396 m. ir siejamos su Vytautu). Lobis atskleidė dar nežinomą LDK monetų tipą -averse vaizduojamas erelis, o reverse liūtas.
3. LDK miestiečių buities atspindžiai Vilniaus archeologijoje
Siekta atskleisti ne tik didžiųjų kunigaikščių, žymių didikų, politikos bei karo veikėjų nutviekstą istoriją, bet ir eilinių, paprastų gyventojų kasdienybę. Kaip liudija gausi pastarųjų metų archeologinė medžiaga iš Vilniaus miesto – įvairūs namų apyvokos daiktai, indai, stalo, darbo įrankiai, – žmonės gyveno labia panašų į mūsų gyvenimą. Ir tais laikais vyrai, moterys, vaikai džiaugėsi, kentėjo, svajojo, mylėjo ir nekentė. Galbūt už kiekvieno, net menkiausio parodoje eksponuojamo daiktelio slypėjo didelė drama, lūkesčiai, įgyvendintos ar neišsipildžiusios svajonės.
4. Asmeniniai Vazų daiktai
Lietuvos valdovų kasdienybę ryškiausiai atskleidžia su Vazų dinastijos monarchais susiję eksponatai. Tai ir knyga iš asmeninės Zigmanto Vazos bibliotekos, ir lovos baldakimo dalis, kurioje, pasak legendos, 1648 m. Merkinėje mirė Vladislovas Vaza.
5. LDK karai ir kariuomenė
Ilgamečius Lietuvos karinius konfliktus mena įvairių laikotarpių ginkluotė, ikonografinė medžiaga. Reikšmingiausi eksponatai – pasaga iš garsiųjų Salaspilio kautynių vietos; XVIII a. LDK karininkų ženklas, atlikęs ir apsauginę simbolinę funkciją – ringrafas; karinės palapinės fragmentas su Palubinskių giminės herbu – ereliu.
6. Stanislovo Augusto Poniatovskio stalas, arba valstybės padalijimai
Tragišką Lenkijos-Lietuvos valstybės įvykį mena rokokinių formų konsolinis stalas su prabangiu marmuriniu viršumi ir auksuotose kojose išdrožinėtu profiliniu Stanislovo Augusto Poniatovskio portretu. Pasak legendos, ant jo paskutinysis valdovas 1795 m. lapkričio 25 d. pasirašė atsisakymo nuo sosto aktą. Šalia eksponuojami įvairūs su XVII a. pab.-XVIII a. valdovais, to meto Lenkijos-Lietuvos valstybės žlugimu pasibaigusiais politiniais įvykiais susiję eksponatai – portretai, dokumentai, medaliai.
7. LDK teisė ir kasdienybė
Minėta, kad eksponatai įvairiomis slėpiningomis prasmėmis ir sąsajomis yra susipynę tarpusavyje. Sakysime, vieni tobuliausių to meto įstatymų rinkinių – Statutai, kurie, 1588 m. Zigmantui Vazai patvirtinus trečiąją redakciją, būdavo nuolat perspaudinami, atspindi ne tik XVII-XVIII a. LDK teisinę sistemą. 1744 m. Vilniaus jėzuitų akademijos spaustuvėje išleistas Lietuvos Statutas buvo pirktas Telšių ir Platelių pavietų rotmistro Ignoto Pnataleono Dominyko Florijono Važynskio Žemaičių Kalvarijos mugėje iš Kražių knygininko Maulevičiaus už 25 timpas (toks piniginis vienetas). Matyti, kad to meto LDK piliečiai gyvai domėjosi savo valstybės įstatymais. Be to, knygos istorijos kontekste įdomūs savininko įrašai, atskliedžiantys ne tik leidinio kainą, plitimo kryptis, bet ir suteikiantys duomenų apie pono Važynskio asmenybę.
Tą patį galima pasakyti apie Vyriausiojo Lietuvos tribunolo spintą, ant kurios durų vaizduojamos Tikėjimo ir Teisingumo alegorijos. Tai vienas iš nedaugelio neabejotinai Vilniaus Žemutinės pilies teritorijoje buvusių daiktų. Pripažinkime, kad dabar, kai net ir autentiškų Valdovų rūmų liko tik menki likučiai, tokių eksponatų vertė yra neišmatuojama.
8. Viešasis ir privatus LDK bajorų gyvenimas
Nemažai eksponatų yra skirta reprezentuoti bajorų luomą. Jų politinę veiklą, socialinį statusą atskleidžia dokumentai, raštai, privilegijos, panegirikos, ikonografinė medžiaga – portretai (vertingi XVII-XVIII a. Jono Karolio Chodkevičiaus, Stepono, Kristupo Pacų, Alberto Radvilos, Kazimiero Leono Sapiegos portretai), genealoginiai medžiai, grafikos darbai. Atkreiptinas dėmesys į XVIII a. Gdansko dailininko Peterio Böse raižytą Radvilų genealoginį medį. Jame viena žymiausių LDK bajorų giminių kildina save iš romėniškųjų protėvių ir giminiuojasi su garsiausiomis to meto Europos monarchų, magnatų dinastijomis.
a) Karolis Stanislovas Radvila, arba „Mielasis pone”
Norėta lankytojus supažindinti ne tik su geriau žinomu oficialiuoju, viešuoju didikų, bajorų gyvenimu, bet ir su privačiais jų biografijų faktais. Šiuo požiūriu vienas išraiškingiausių parodos kampelių skirtas skandalingai XVIII a. LDK asmenybei, Vilniaus vaivadai Karoliui Stanislovui Radvilai (dėl jo paties mėgstamo priežodžio vadintam „Pan Kochanku”, arba „Mielasis pone”). Pristatomas XIX a. dailininko Karolio Ripinskio litografuotas šio didiko atvaizdas audringo gyvenimo nugairintu veidu, taip pat atskleidžiama jo ekonominė veiklą (K. S. Radvila visokeriopai skatino savo valdose audimo, stiklo manufaktūras), rodomi jo laiškai pamotei. Jie įdomūs dėl tos aplinkybės, kad „Mielojo pono” priešininkai skleidė paskalas, esą šis nerodė jokio susidomėjimo mokslu, todėl skaityti ir rašyti išmoko šaudydamas iš lanko į ant taikinio pritaisytas raides. Pažvelgus į tris laiškus galima susidaryti nuomonę apie tokių pedagoginių metodų rezultatus.
b) skrynia
Bajorų kasdienį gyvenimą liudija ir kiti ne mažiau įdomūs eksponatai – Nacionalinio muziejaus fonduose prieš kelerius metus restauratoriams nuvalius storą suodžių bei nešvarumų sluoksnį netikėtai „atrasta” 1680 m. skrynia. Šis dažnas anuometinės buities daiktas pasižymi įspūdingais barokiniais apkaustais ir beveik liaudiškai ištapytomis gėlėmis. Priekinėje dalyje puikuojasi savininkų – iš Livonijos kilusių, LDK politiniame ir ypač kariniame gyvenime nusipelniusių vokiečių bajorų giminių – Korffų (Korffai buvo tikra samdomų karių dinastija) ir Osten Sackenų giminių herbai.
c) liturginės brangenybės
Bajorų luomui skirtoje dalyje Mykolo Kazimiero Paco, Jurgio ir Jonušo Radvilų, Jono Stanislovo Sapiegos, Eustachijaus Valavičiaus ir kitų garbingų asmenų bažnyčioms, vienuolynams dovanotos brangenybės (indai, knygos ir kt.) atspindi ne vien fundatorių ekonominę bei politinę galią, bet ir kur kas asmeniškesnius bruožus- jų pamaldumą, estetinį skonį. Vienas seniausių eksponatų – Kauno, Ukmergės seniūno Šedbaro Valmantaičio Nevodnicos (dab. Lenkija) Švč. Trejybės bažnyčiai dovanotas varpas. Tai pats seniausias žinomas varpas Lietuvoje.
10. Daugiakultūriškumas
LDK daugiakultūriškumą, įvairių civilizacijų įtakas atspindi iki mūsų dienų išlikęs įvairių etnokonfesnių bendruomenių paveldas. Tai ir protestantiškoji, vadinamoji Brastos Biblija, ir unitų liturginiai drabužiai, ir rožiniai iš Vilniaus ortodoksų vienuolyno.
a) Katalikų bažnyčios triumfas
Daugiausia dėmesio skiriama gausiausiai ir politiškai, kultūriškai įtakingiausiai LDK visuomenės daliai – katalikams. Žymių vyskupų portretai padeda atskleisti Bažnyčios struktūrą, gana išsamiai rodoma įvairių vienuolijų pastoracinė, misionieriška ir – ypač Jėzuitų ordino – šviečiamoji veikla, išskiriamas vienas svarbiausių LDK švietimo centrų – Vilniaus jėzuitų akademija. Reikšmingi katalikiškos visuomenės pamaldumą liudijantys eksponatai – paveikslai, votai, procesijų vėliavos, bažnyčių inventorius ir kt.