Parodos rengimo priežastys – šiais metais sukanka 150 metų, kai buvo įsteigta Vilniaus archeologinė komisija. Jos iniciatyva 1856 m. buvo įkurtas pirmasis viešas muziejus Lietuvoje – Senienų muziejus. Senąsias muziejininkystės tradicijas tęsiančiame Lietuvos nacionaliniame muziejuje šio jubiliejaus proga atidaryta Senienų muziejaus istorijai skirta paroda.
Senienų muziejaus istorija – Senienų muziejaus istorija išskirtina į du periodus: 1) nuo įsteigimo iki reorganizavimo (1855-1865); 2) nuo reorganizavimo iki likvidavimo Pirmojo pasaulinio karo metais (1865-1915).
Iš tikrųjų galima kalbėti apie dvi skirtingas to paties pavadinimo mokslo institucijas, kadangi grafo Eustachijaus Tiškevičiaus iniciatyva įkurtas muziejus savo tikslais, rinkinių specifika ir skaičiumi iš esmės skyrėsi nuo Vilniaus generalgubernatoriaus Michailo Muravjovo įsakymu pertvarkytos, Viešosios bibliotekos padaliniu tapusios įstaigos.
1855 m. balandžio 11 d. E. Tiškevičiaus įsteigta Vilniaus laikinoji archeologinė komisija subūrė daugiau nei kelis šimtus krašto istorija besidominčių žmonių. E. Tiškevičiaus ir kitų aktyviausių jos narių (Konstantino Tiškevičiaus, Adomo Honorio Kirkoro, Adomo Pliaterio, Vladislovo Sirokomlės, Jono Kazimiero Vilčinskio) dėka uždaryto Vilniaus universiteto patalpose 1856 m. buvo atidaryta pirmoji tokio profilio įstaiga Lietuvoje – Senienų muziejus. Pirmuoju savo gyvavimo laikotarpiu Senienų muziejus specializavosi kaupti, saugoti, eksponuoti ir populiarinti jau nebeegzistuojančios Lietuvos valstybės paminklus. Istorijos bičiuliai muziejui dovanodavo asmenines praeitį menančias įvairaus profilio kolekcijas, savo lėšomis rengdavo archeologines ekspedicijas daugelyje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vietų. Populiarindamas šią mokslinę įstaigą garsus leidėjas J. K. Vilčinskis išleido Senienų muziejui skirtą Vilniaus albumo aplanką.
Tuometinius rinkinius aprašęs, katalogavęs A.Kirkoras eksponatus išskaidė į tokias grupes: 1) archeologija (sudaryta iš 11 pogrupių – mitologija, pilkapynų medžiaga, daiktai iš Skandinavijos, krikščionybės reliktai, akmeniniai ginklai, metaliniai ginklai, šarvai, amunicija, istorijos paminklai); 2) ikonografija („portretai, raižiniai, iliustracijos, skardos lakštai, ksilografijos”); 3) numizmatika; 4) raštija („biblioteka, dokumentai, privilegijos, autografai”). Atskirus skyrius sudarė turtingas ornitologijos kabinetas, iš Vilniaus universiteto paveldėtas mineralogijos rinkinys.
Muziejus buvo populiari, visuomenės gausiai lankoma mokslo įstaiga. Jos pagrindu Lietuvos šviesuoliai svajojo atgaivinti aukštąją mokyklą – Universitetą.
Deja, po 1863 m. sukilimo iškilo grėsmė paties muziejaus egzistavimui. Speciali M. Muravjovo vadovaujama komisija (likimo ironija, kad joje priverstinai dalyvavo rinkinius visais galimais būdais mėginęs išsaugoti E. Tiškevičius) siekė atrinkti ir iš muziejaus pašalinti bet kokią su Lietuvos valstybingumu susijusią medžiagą. Po atrankos dauguma vertingų eksponatų buvo išblaškyta po įvairias Rusijos imperijos vietas.
Muziejus buvo paverstas Viešosios bibliotekos padaliniu, jo tikslu, objektu tapo įvairios, nebūtinai su Lietuva susijusios senienos, egzotiškos retenybės. Be abejo, buvo akcentuojami šio regiono „rusišką” praeitį turėję įrodyti eksponatai.