Lietuvos dailės muziejus į šventinių Valstybės dienos renginių programą įsitraukė parengdamas tris reikšmingas istorinių unikumų parodas
Visuomenė kviečiama į ilgalaikes parodas Taikomosios dailės muziejaus salėse: „Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras”, nuo kurio mirties liepos 18 d. sukanka 500 metų (jis palaidotas Vilniaus arkikatedros Šv. Kazimiero koplyčioje); ir „Atkuriamiems Valdovų rūmams įsigytų bei dovanotų vertybių” ekspoziciją. O trečiąja tarptautine paroda „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinės vėliavos ir žemėlapiai” – iš Švedijos Karo archyvo ir Armijos muziejaus – pagerbiama UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 30-oji sesija, vykstanti Vilniuje.
Geidžiamiausias karo grobis
Tai 400 metų ir jaunesnės mūsų valstybinės vėliavos, liudijančios istorinius įvykius, valstybės savimonę, perteikiančios simbolius ir ženklus, taip pat ir to meto estetiką. Per alinančius karus, gaisrus Lietuvoje neliko nė vienos valstybinės vėliavos. Tik vienintelė Trakų vaivadijos vėliava iš Žygimanto Vazos (1587-1632) valdymo laikų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, plytėjusios nuo Baltijos iki Juodosios jūrų, likimas visą laiką pynėsi su Lenkijos Karalyste. Išsiplėtusi, iškilusi XVII amžiaus viduryje valstybė jau kitame šimtmetyje po karinių ir demografinių nuostolių išnyko iš Europos politinio žemėlapio. Netekusi valstybingumo, Lietuva prarado ir daugelį valstybinės reikšmės ženklų. Dalis jų tapo karų grobiu, buvo sunaikinti ar išvežioti, dabar dar išlikę įvairių šalių muziejų rinkiniuose. O juk valstybės vėliava visada buvo reikšminga. Ji ne tik kėlė valdovų ir piliečių pasididžiavimą, karių patriotinę dvasią per mūšius, bet ir saugojo istorinę atmintį. Jose aukso ar sidabro siūlais būdavo išsiuvinėti valstybės ar dinastijų herbai, proginiai simboliai. Vėliavos visada buvo geidžiamiausias karo grobis. Dabar, prabėgus amžiams, jos – istorijos įvykių fiksuotojos, laiko liudininkės ir savotiški meno kūriniai.
Iš kur – parodos impulsas?
Žiežirbą, paskatinusią ieškoti bei Švedijos karo muziejuje ir Armijos archyve surasti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavas ir žemėlapius, susitarti dėl jų skolinimo ekspozicijai Vilniuje, įskėlė Lietuvos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė prie UNESCO Ina Marčiulionytė. Ji paklausė Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio, ar būtų galima per UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 30-ąją sesiją Vilniuje surengti parodą, kuri atvertų išskirtinę paveldo ir valstybių ryšių šioje srityje atodangą. Parodytų, kaip pamiršę istorines nuoskaudas puikiai susikalba kultūros specialistai. Padedant Lietuvos ambasadai Švedijoje buvo užmegzti ryšiai, sudarę sąlygas tokį istorinių vertybių rinkinį atvežti iš Stokholmo į Vilnių. Tad trys dešimtys XVII-XVIII amžiaus vėliavų (originalų ir sunykusių vėliavų faksmilių) rodoma Taikomosios dailės muziejuje. Tarp eksponatų – dvi Lietuvos, Lenkijos ir Saksonijos valdovo Augusto Stipriojo (1697-1733) valdymo metų Lietuvos valstybinės vėliavos. Jose – ir balto Vyčio, ir lenkų Balto erelio, ir lauro lapų vainiko pynė, skirtingos, sodrios vėliavų fono spalvos. Faksmiliniame variante iš Hoffmano ir Johansono piešinių albumo (XVII-XIX a.) matome Radvilų, Oginskių, Višnioveckių ir kt. vėliavas.
Paslaptingi Lietuvos žemių portretai
Jie – senuose, taip pat iš Stokholmo atvežtuose žemėlapiuose. Miestų, miestelių, tvirtovių planai ir žemėlapiai ne tik rodo, kaip istorija keitė mūsų krašto veidą. Jie atsispindi ir kitų šalių tiesioginius ar užslėptus interesus. Stebėtinai tikslūs, ranka braižyti, piešti žemėlapiai, besirengiantiems į karo žygius švedams rodydavo silpnąsias lietuvių įtvirtinimų vietas, reikalingas brastas, kelius, ežerus. Įdomi buvo vyresniojo muziejininko Sauliaus Striuogaičio reakcija XVI amžiaus vidurio žemėlapyje pamačius savo gimtąjį Gelgaudiškį, kurį XIV amžiuje kronikininkai aprašė kaip apleistą ir tuščią, o po Žalgirio mūšio čia užviręs gyvenimas išugdė ir Vytauto Didžiojo politiko bei kultūrininko Jurgio Gedgaudo dvarą. Vėliau vietovę valdė Sapiegos, kiti garsūs asmenys. Paskutiniai žemutinio Gelgaudiškio dvarininkai buvo Komarai. Ir tai yra tik menkas minties ir faktų siūlelio pavyzdys, pažvelgus į žemėlapį parodoje. O tokių žemėlapių parodoje – devyni. Be to, įdomūs čia karinių kampanijų rengimo žemėlapiai, nes juose buvo nurodomas ne tik atstumas tarp miestelių, bet ir laikas, reikalingas kariuomenei įveikti kelią, galimos pulkų nakvynės vietos. To meto žvalgybos ypatumai irgi kelia įvairių minčių, nes žemėlapiai būdavo papildomi ir tobulinami nupiešiant pokyčius. Parodos stenduose – ir originalūs Lietuvos miestų bei tvirtovių planai ar panoramos. Įtvirtinimų struktūra, gatvių tinklas taip pat pagelbėjo planuoti mūšius. Kartu su kariuomene keliaudavo ir dailininkai, kurie tuoj pat įamžindavo žygių šlovę ir piešdavo patikusias vietas. Tokia čia yra Plungės miesto panoramos litografija, Lietuvos Brastos litografijos faksmilė. Kaip atrodė Drūkšių miestelis 1702 metais ar Biržai 1627 metais – taip pat šioje istorinių unikumų parodoje. Ją lankyti bus galima iki spalio 15 dienos.